04
02 /
2013
VASARIO 4 D.
Jokūbas Bertjė, pirmasis Madagaskaro šventasis
2012 m. spalio 21 d. popiežius Benediktas XVI paskelbė septynis naujus Katalikų Bažnyčios šventuosius, tarp jų – prancūzų jėzuitą Jokūbą Bertjė (Jacques Berthieu, 1838–1896), nenuilstantį ganytoją, varguolių ir ligonių globėją, kurį Madagaskare nužudė sukilėliai iš menalambų judėjimo. Šis misionierius atsisakė išsižadėti savo tikėjimo ir yra laikomas pirmuoju Madagaskaro, kuriame gyveno 21 metus, šventuoju.
Jėzuitų misionierius kunigas Jokūbas Bertjė gimė Prancūzijoje 1838 metų lapkričio 27 d. Baigęs mokyklą susidomėjo katalikų teologija bei filosofija, pradėjo studijas seminarijoje. Anksti pajuto troškimą tarnauti Jėzui ir gelbėti sielas. 1863 m. gegužę gavo kunigo šventimus ir devynerius metus tarnavo Roanos Švč. Mergelės parapijoje. Čia subrendo jo tikėjimas ir pašaukimas misijoms. 1873 m. Jokūbas Bertjė įstojo į Jėzaus draugiją.
Brolis Jokūbas siekė keliauti po pasaulį skelbdamas Dievo šlovę. Tad baigdamas noviciatą iš Marselio išplaukė į Madagaskarą, kur praleido iš viso 21 metus. Čia davė savo pirmuosius įžadus, įvairiose vietovėse mokė vaikus katekizmo tiesų, teikė sakramentus ir rūpinosi ligoniais. Vietiniai gyventojai tikėjo, kad brolis Jokūbas jiems esąs atsiųstas iš dangaus, ir kartodavo jam: „Tu esi mūsų tėvas ir motina!“ Kiekvieną žmogų, susidūrusi su kunigu Bertjė, sujaudindavo jo atsidavimas: gebėjimas atsisakyti patogumų, gyvenimo paprastumas, jo uolumas ir atsidavimas sergantiems ir mirštantiems, – visiems, kam reikėjo jo pagalbos. Jis niekuomet nepalikdavo madagaskariečių, netgi sunkiausiomis aplinkybėmis būdavo su jais. Tačiau labiausiai žavėjo įkarštis, su kuriuo brolis Jokūbas kalbėdavo apie amžinąjį gyvenimą.
1880 m. Prancūzijos valdžia uždarė jėzuitų mokyklą, o ordino brolius vertė nutraukti veiklą. Nepaisant įvairių sunkumų, 1882 m. balandžio 7 d. Jokūbas Bertjė rašė savo broliui: „Bendrai paėmus, misija plečiasi, nors daugelyje vietų vaisių kol kas dar tik viliamės arba jie vos pastebimi. Mums svarbiausia, kad tik būtume geri sėjėjai – savo laiku tai užaugins Dievas.“ (Bernaras Bio, „Tėvas Jokūbas Bertjė“, Madagaskaras, 1965)
Kai po kiek laiko jėzuitams buvo leista sugrįžti, Jokūbas 1885 metais pradėjo naują misiją Ambrositros regione. Po kelerių metų išvyko evangelizuoti merinų genties mažame kaimelyje šiaurinėse Madagaskaro salos srityse, galiausiai, 1891-aisiais, pasiekė Andrainarivą.
1896 metais netoliese kilo sukilimas. Kaimelis, kuriame gyveno brolis Jokūbas, buvo apsuptas, vienuolis suimtas. Sukilėlių vadas su šešiais ginkluotais vyrais nuėjo pas Bertjė. Pamatęs juos brolis atsiklaupė ir persižegnojo. Vadas siūlė atsisakyti krikščionių tikėjimo, pereiti į sukilėlių pusę ir tapti jų patarėju. Tačiau Jokūbas buvo tvirtas. Į suikilėlių vado raginimus išsižadėti Kristaus Jokūbas atsakė: „Nesutinku, verčiau jau mirsiu.“ Todėl buvo nužudytas, o kūnas įmestas į upę ir niekuomet nebuvo surastas. Tai įvyko 1896 m. birželio 8 d.
1965 m. spalio 17 d. popiežius Paulius VI paskelbė Jokūbą Bertjė palaimintuoju, o 2012 m. spalio 21 d. popiežius Benediktas XVI – šventuoju. Kankinys Jokūbas Bertjė yra vienas iš tų, kurie visiškai pasiaukojo Dievui ir dosniai tarnavo broliams, sekdamas Jėzaus žodžiais: „Žmogaus Sūnus atėjo tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ Jis buvo tikras sėjėjas, kurio sėkla sudygo ir davė gausų derlių Madagaskaro žemėje. Jo gyvenimas gali būti pavyzdys visiems ketinantiems evangelizuoti, o kankinystė – padrąsinti dėl tikėjimo persekiojamus krikščionis.
Parengė „Magnificat“ redakcija
