Šv. Juozapas

KOVO 19 D.

Šventasis Juozapas, Šventosios Šeimynos globėjas

Gera atrasti Juozapą. Jis ir Mergelė Marija gyveno kartu su Jėzumi. Jis kaip vyresnysis brolis nori atvesti mus į tokį patį artimą ryšį su Jėzumi. Vienintelis tikras šaltinis apie Juozapo gyvenimą yra Evangelijos. Iš jų sužinome kai kuriuos svarbius Juozapo gyvenimo aspektus. Jis – Marijos sutuoktinis ir Šventosios Šeimynos saugotojas, amatininkas iš Nazareto. Jo gyvenimas buvo paženklintas pirmenybe dvasiniam gyvenimui.

Marijos sutuoktinis

„Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parvesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.“ (Mt 1, 20) Atsikėlęs Juozapas pasielgė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta: jis parsivedė žmoną pas save, parsivedė ją pas save su Sūnumi, kuris turėjo ateiti į pasaulį iš Šventosios Dvasios. Jis, kaip ir Marija, pakluso Dievo valiai. Marijos ir Juozapo tikėjimas sutapo. Šiame Juozapo sprendime matome Marijai reiškiamą jo dievišką meilę. Jis myli ją, kad joje apsireikštų Dievo valia. Jis myli Mariją ne dėl savęs; jo meilė nesuteikia jam jokios teisės į Mariją. Suprantamas Juozapo džiaugsmas, kai jis viską pavedė Dievui, o Dievas jam atlygino šimteriopai. Jis žmona pasirinko Mariją, o Dievas skyrė jam tą žmoną, kuri pagimdė Išganytoją. Taigi per Mariją Dievas jam dovanojo savo mylimąjį Sūnų, kad šis taptų ir Juozapo sūnumi.

Jeigu Senojo Testamento pradžioje vaizduojama Adomo ir Ievos pora buvo nuodėmės šaltinis, pasklidęs žmonijoje, tai Naujojo Testamento pradžioje veikiantys Juozapas ir Marija yra po visą žemę pasklidusio šventumo viršūnė. Taip pasireiškia Dievo valia išgryninti ir pašventinti šeimą. Taip atnaujinama santuoka. 1989 m. šventajam Juozapui skirtoje egzaltacijoje Jonas Paulius II rašė: „Šventoje Šeimynoje – tobuliausioje „mažoje bažnyčioje“ – visos krikščioniškos šeimos turi atrasti savo atspindį. Joje Dievo Sūnus ilgus metus gyveno pasislėpęs. Taigi ji yra visų krikščioniškų šeimų prototipas ir pavyzdys.“

Šventosios Šeimynos globėjas

Dievas pasirinko Juozapą, norėdamas Jėzui užtikrinti tėvystę. Savo tėvyste Juozapas tarnavo Marijai ir Jėzui, jiems visiškai atsidavė, skyrė savo darbus ir gyvenimą. Iš meilės Dievui Tėvui, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 15), jis tapo paklusniuoju, „teisiuoju“. Paaukojimo Šventykloje skirsnyje evangelistas Matas aprašo labai svarbų įvykį, dėl kurio Apvaizda dar sykį kreipiasi į Juozapą. „Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ (Mt 2, 13). Šventasis Juozapas prisiima visišką tėvo, Šventosios Šeimynos globėjo atsakomybę. Jis, slėpdamas Jėzų, priverstas su Marija gyventi tremtyje. Tačiau skubotas išvykimas Juozapui ir Marijai teikia džiaugsmą, jie išvyksta trise. Tremtyje Šventoji Šeimyna gyvena vienybėje ir ramybėje. Gyvenant svetimoje šalyje, būtini stipresni meilės ryšiai, padidėja abipusė priklausomybė. Bėgimas į Egiptą šventajam Juozapui pelno Bažnyčios globėjo vardą. 1870 m. popiežius Pijus IX globoti Bažnyčią pavedė šventajam Juozapui. Kadaise Šventasis Juozapas rūpinosi visais Šventosios Šeimynos reikalais. Ir šiandien Bažnyčiai tenka saugoti šeimą nuo nuolat kylančių pavojų, bet ir ypač padėti evangelizuojant šalis, kuriose kadaise klestėjo tikėjimas, religija ir krikščioniškas gyvenimas, o šiandien patiriami dideli išbandymai. Šiais kunigams skirtais metais melsdamiesi už kunigus pirmiausia turime kreiptis į šventąjį Juozapą.

Šventasis Juozapas yra ir Vilniaus seminarijos globėjas.

Jėzaus įtėvis rūpinasi tais, kurie kreipiasi į jį. Štai brolio Morkaus liudijimas apie Tiberiados bendruomenės įkūrimo pradžią.

„Tiberiados kūrimosi pradžioje, vieną penktadienį gavau paskutinį priminimą apmokėti sąskaitą ir grasinimą antstoliais. Buvau įvarytas į kampą: reikėjo surasti 2 000 eurų. Šiuo rūpesčiu pasidalinau su vienu svečiu. Jis man patarė: „Paimk Juozapo skulptūrą ir pastatyk kampe, apsuk ją ir pavesk jam šią problemą.“

Man nepatiko mintis statyti Juozapą į kampą. Tai pasirodė iš magijos srities ir kvaila. Galėjau pasibelsti į kurio nors vie-nuolyno duris ir paprašyti išmaldos, bet visiškai neturėjau tam laiko. Be to, ir skulptūros neturėjau.

Galiausiai nusprendžiau visą šį reikalą pavesti šventajam Juozapui.

Susiradau molio ir pradėjau lipdyti Juozapą. Jam meldžiausi jau seniai, giliai tikiu šventųjų bendravimu. Lipdant kaklą gavau 500 eurų… Skubėjau lipdyti skulptūrą. Pirmadienį, lipdydamas galvą, gavau visą sumą! Ši skulptūrėlė stovi pirmoje Tiberiados koplyčioje. Juozapą nulipdžiau plačiai besišypsantį, kaip laimingą šventąjį. Dažnai pasitikėdamas dedu po jo kojomis jam adresuotas intencijas ir pagalbos šauksmus.“

Nazareto amatininkas

Dar sykį įspėtas sapne, Juozapas nusprendžia sugrįžti į Galilėjos Nazaretą. Būdamas visiškai paklusnus kaip Dievo siųstasis jis turi aiškų autoritetą. Jam svarbu ne tai, ko jis pats nori, bet tai, ko nori Dievas. Šventasis Lukas rašo apie slėpiningą Jėzaus gyvenimą Nazarete, kai jis „augo išmintimi, metais ir malone“. Evangelistas po epizodo šventykloje priduria: „Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.“ (Lk 2, 51) Šis Jėzaus paklusnumas, nuolankumas Nazareto namuose suprantamas kaip Jo dalyvavimas Juozapo darbe. Tas, kuris buvo vadinamas „dailidės sūnumi“, išmoko savo „tėvo“ darbą.

„Šventasis Juozapas yra nuolankumo pavyzdys, – 1969 m. savo kalboje sakė Paulius VI. – Jis yra pavyzdys to, kad norint būti gerais ir autentiškais Kristaus mokiniais, nereikia „didelių dalykų“, tereikia bendrų, žmogiškų, paprastų ir autentiškų dorybių.“

Pirmenybė vidiniam gyvenimui

Evangelijose išimtinai kalbama apie tai, ką Juozapas darė, bet jose nėra jo žodžio, viskas apgaubta tylos. Ši tyla ypatingu būdu atskleidžia vidinį staliaus iš Nazareto pasaulį.

Jis kasdien bendravo su Jėzumi. Nors ir būdamas Dievo Sūnumi, Jėzus turėjo išmokti melstis. Juozapas su Marija išmokė jį psalmių, kad pažintų Šventąjį Raštą.

Tai paaiškina, kodėl, pavyzdžiui, šventoji Teresė Avilietė daug kartų rašė apie šventąjį Juozapą kaip vidinės maldos mokytoją. Ji liudijo: „Jau kelerius metus jo šventės dieną prašau tam tikros malonės, ir jis visada išklauso mano maldų. Jeigu dėl mano netobulumo mano prašymas neatitikdavo Dievo garbės, jis nuostabiai jį pakoreguodavo, kad man būtu daugiau dvasinės naudos.“ Malda yra atsivėrimas Šventajai Dvasiai, žavėjimasis, įsiklausymas ir klusnumas Žodžiui. Visa tai liudija šventasis Juozapas.

„Magnificat“ redakcija

• »