01
12 /
2022
Šventojo biografija
Karolis de Fuko (Charles de Foucauld), kitaip brolis Jėzaus Karolis, gimė Strasbūre, Prancūzijoje, 1858 m. rugsėjo 15 d. Šešerių liko našlaitis, tad jį ir seserį Mariją užaugino senelis karininkas. Dėl senelio pareigų teko ne kartą keisti gyvenamąją vietą.
Būdamas paauglys Karolis nutolo nuo tikėjimo. Nors mėgo lengvą gyvenimą, vis dėlto ištikus sunkumams gebėdavo parodyti tvirtą valią. Mokėsi karo akademijoje, tapo kariškiu. Pajutęs, kad kariškio kelias ne jam, susižavėjo Šiaurės Afrika, 1883–1884 metais leidosi į pavojingą ekspediciją Maroke. Susidūrus su musulmonų tikėjimu jam pačiam kilo klausimų apie Dievą: „Mano Dieve, jei tu esi, leisk man tave pažinti.“
Grįžęs į Prancūziją, sujaudintas šilto ir paprasto savo giliai tikinčios šeimos priėmimo, pradėjo ieškojimų kelią. Dvasiškai palydimas abato Hiuvleno (Huvelin), 1886 m. spalį, būdamas 28-erių, Karolis atrado Dievą: „Vos tik patikėjau, kad Dievas yra, supratau, kad negaliu kitaip, kaip gyventi tik dėl jo.“
Nuvykęs į Šventąją Žemę suvokė savo pašaukimą: sekti Jėzumi pagal jo paslėpto gyvenimo Nazarete pavyzdį. Septynerius metus pragyveno trapistų vienuolyne – iš pradžių Marijos Snieginės vienuolyne Prancūzijoje, paskui ¬¬– Akbese Sirijoje. Vėliau kaip atsiskyrėlis, melsdamasis ir adoruodamas, gyveno Nazarete, šalia klarisių vienuolyno.
1901 m., būdamas 43-ejų, buvo įšventintas kunigu ir iškart išvyko į Sacharą, pirmiausia į Beni Abesą, paskui – į Tamanrasetą, tarp Alžyro tuaregų. Karolis troško būti su esančiais toliausiai, „labiausiai apleistais, labiausiai užmirštais“. Troško, kad kiekvienas, prie kurio jis prisiartina, matytų jame brolį, „visų brolį“. Jis norėjo „išrėkti Evangeliją visu savo gyvenimu“, jautriai atsižvelgdamas į tų žmonių, kurių aplinkoje būna, kultūrą ir tikėjimą. „Noriu būti pakankamai geras, kad apie mane sakytų: jei toks yra tarnas, koks gi turėtų būti jo Šeimininkas?“
1916 m. gruodžio 1 d. vakarą jį nužudė apsupęs ginkluotas būrys.
Karolio de Fuko palikta žinia
Karolis visuomet troško, kad tokiu pat, kaip jo, pašaukimu gyventų daugiau žmonių, parašė ne vieną regulą ir manė, kad Nazareto gyvenimas tinkamas bet kam ir bet kur. Šiandien dvasinę Karolio de Fuko šeimą sudaro ne viena pasauliečių bendrija, vienuolinės bendruomenės ir pasauliečių institutai. Šventasis yra sakęs: „Iš mūsų bus pareikalauta apyskaitos už visa tai, ką esame gavę… Kadangi taip daug esu gavęs, iš manęs daug bus pareikalauta! Taip, gavau daugiau už daugelį žmonių… atsivertimą, vienuolinį pašaukimą, trapistų vienuolyną, atsiskyrėlišką gyvenimą, Nazaretą, kasdienę Komuniją ir daugybę kitų malonių, iš manęs daug bus pareikalauta…“
Per beatifikacijos iškilmes 2005 m. kardinolas Chosė Saraiva Martinsas (José Saraiva Martins) kalbėjo: „Dievo Dvasios vedamas, Karolis gebėjo panaudoti ir pagausinti gausius gautus talentus; laikydamasis Dievo įkvėpimų, ėjo iš tiesų evangeliniu keliu ir patraukė į jį daugybę mokinių. [..] Viename iš laiškų jis rašė: „Dievo meilė, artimo meilė… Tai ir yra visa religija… Kaip to pasiekti? Ne per vieną dieną, nes tame slypi visas tobulumas. Tai tikslas, link kurio turime eiti kas dieną, turime nuolatos prie jo artintis, bet pasieksime jį tik danguje.“ Dar 1882 m. jis pacitavo garsiąją Mt 25 frazę, kurią dažnai kartodavo ir kuri lydėjo jį iki gyvenimo galo, susiedamas Viešpaties buvimą Eucharistijoje ir mažutėliuose: „Manau, kad nėra kitų Evangelijos žodžių, kurie man būtų padarę didesnį įspūdį ir labiau perkeitę mano gyvenimą: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Jei suvokiame, kad šiuos žodžius ištarė nesukurtoji Tiesa, tasai, kuris sako: „Tai mano kūnas… tai mano kraujas“, su kokia jėga mes turime veržtis mylėti Jėzų šiuose mažutėliuose, nusidėjėliuose, vargšuose.“ Karolis de Fuko padarė didelę įtaką XX a. dvasingumui, bet ir prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui jis lieka puikus vedlys, kvieslys rinktis radikaliai evangelinį gyvenimą. […] Visiškai paprastai priimti Evangeliją, evangelizuoti nesistengiant primesti, liudyti Jėzų gerbiant turinčius kitokios religijos patirtį, pabrėžti artimo meilės pirmenybę gyvenant broliškai – štai tik keli svarbiausieji jo brangaus palikimo punktai.“
Tėvas Bernardas Ardura (Bernard Ardura), Karolio de Fuko bylos postulatorius, taip pat pabrėžia šventojo dvasinės žinios aktualumą: „Mes padarome gera ne tiek tuo, ką pasakome ar nuveikiame, o tuo, kas esame.“ Karolis ir buvo tas žmogus, kuris visą gyvenimą spinduliavo meile, beribe meile – tikras Dievo meilės atspindys. „Jį galima pavadinti iš naujo pradedančiųjų globėju, globėju tų, kurie buvo nustoję praktikuoti tikėjimą ar gal net jo nebeišpažino, ir staiga vėl jį atrado. […] Karolis de Fuko buvo ir misionierius, bet ne pamokslaujantis misionierius, nes neturėjo savo tikinčiųjų bendruomenės. Jis buvo savo gyvenimo būdu, savo elgesiu sutinkamiems žmonėms Dievo gerumą spinduliuojantis misionierius. Žmogus, visą gyvenimą priimantis, atviras visiems“, – pasakoja tėvas Ardura.
Popiežius Pranciškus, baigdamas savo encikliką Fratelli tutti, paminėjo dabar jau šventąjį Karolį kaip „tvirto tikėjimo žmogų, kuris, remdamasis savo gilia Dievo patirtimi, nuėjo esminių permainų kelią link suvokimo, kad jis yra visų brolis. […] Savo visiško atsidavimo Dievui idealą jis kreipė į susitapatinimą su mažiausiais, apleistais Afrikos dykumos glūdumoje. Šiame kontekste jis išreiškė troškimą jaustis kiekvieno žmogaus broliu. Vieno draugo jis prašė: „Melskite Dievą, kad tikrai būčiau visų sielų šioje šalyje brolis.“ Iš esmės, jis norėjo būti „visų brolis“. Tačiau tik susitapatindamas su mažiausiais jis tapo visų broliu. Tegul Dievas įkvepia šį troškimą kiekvienam iš mūsų“ (Fratelli tutti, 286–287).
Parengta pagal informaciją svetainėse www.vatican.va ir www.vaticannews.va.
