18
03 /
2014
KOVO 18 D.
Šv. Kirilas Jeruzalietis (315–386 m.)
Kviečiame iš arčiau susipažinti su vienu iš ankstyvosios Bažnyčios mokytojų – šventuoju Kirilu Jeruzaliečiu. Anot popiežiaus emerito Benedikto XVI, Kirilo Jeruzaliečio gyvenime matome dviejų dimensijų susikirtimą: iš vienos pusės, sielovadinį rūpestį tikinčiaisiais, iš kitos – dalyvavimą, kad ir nenorint, karštuose tuometinės Rytų Bažnyčios ginčuose.
Vyskupas tremtyje
Šv. Kirilas gimė apie 315 m. Jeruzalėje ar jos apylinkėse. Augo krikščioniškoje šeimoje, gavo puikų išsilavinimą. Jeruzalės vyskupas Maksimas įšventino jį į kunigus ir pasiuntė mokyti naujakrikščių. Kirilas stropiai studijavo Šv. Raštą, aiškino ankstyvąją ritualinę ir oficialiąją teologiją, buvo mėgstamas ir gerbiamas pamokslininkas. Iki šių dienų išlikę 24 jo katechezės, 348–350 m. sakytos besiruošiantiems Krikštui. 349 metais Kirilas pakeitė Maksimą Jeruzalės vyskupo pareigose, tačiau netrukus susidūrė su sunkumais. Cezarėjos ir Palestinos metropolitas Akacijus, įšventinęs Kirilą į vyskupus, siekė, kad Kirilo vyskupija būtų jam pavaldi, o naujasis vyskupas siekė autonomijos. Todėl Akacijus sušaukė savo bendraminčių arijonų sinodą, kuriame apkaltino Kirilą tuo, kad šis iššvaistė Bažnyčios turtą, norėdamas padėti skurstantiems. Pašalintas iš pareigų Kirilas buvo ištremtas į Tarsą, bet po poros metų grąžintas. Tada Akacijus įtikino imperatorių Konstancijų, kad kaltinimai tikri, ir Kirilas vėl buvo ištremtas. Po imperatoriaus Konstancijaus mirties, 361 m., imperatorius Julijanas pakvietė Kirilą sugrįžti. 367 m. naujas imperatorius Valensas, prijaučiantis arijonams, vėl ištrėmė visus dvasininkus, kuriuos buvo sugrąžinęs Julijanas. Kirilas tremtyje išbuvo iki 378 m., taigi kone pusę vyskupavimo metų praleido ištremtas. Grįžęs jis rado savo vyskupijoje išplitusią arijonų ereziją, įsigalėjusį nusikalstamumą ir su tuo nuolat kovojo. Kirilas Jeruzalietis mirė 387 metais. 1882 metais paskelbtas Bažnyčios mokytoju.
Dvasinis ir teologinis šv. Kirilo palikimas
Išliko 24 netrumpos Kirilo katechezės – tai vieni svarbiausių ankstyvosios krikščionybės liudijimų apie Krikštą ir Eucharistiją.
Pirmosios 18 katechezių skirtos besiruošiantiems Krikštui ir tiems, kuriuos „reikia šviesti“; jos skaitytos per gavėnią Šventojo Kapo bazilikoje. Nuo pirmos iki penktos katechezės dėstomi nurodymai katechumenams – reikia atsisakyti pagoniškų papročių, atgailauti ir atsiversti; taip pat aiškinama, kas tai yra Krikšto sakramentas. Kirilas polemizuoja su pagonimis, su manichėjais ir su labai arti tradicinės žydų pasaulėžiūros likusiais krikščionimis. Kertiniai Kirilo mokymo teiginiai yra Senojo Testamento pažadų išsipildymas ir krikščionio atgimimas per Krikštą. Senasis ir Naujasis testamentai, anot Kirilo, yra skirtingi, tačiau glaudžiai susiję. Visa veda į viena, į visa ko centrą – Kristų.
Kirilas sako katechumenui: „Tu patekai į Bažnyčios tinklus (plg. Mt 13, 47). Taigi leiskis, kad tave sugautų gyvą; nespruk, nes tai Jėzus tave pagavo – ir pagavo ne tam, kad suteiktų mirtį, o tam, kad dovanotų prisikėlimą po mirties. Mat tu turėsi mirti ir prisikelti (plg. Rom 6, 11. 14). Tu numirsi nuodėmei ir nuo šios dienos gyvensi teisumui.“ (Prokatechezė, 5)
Tolesnėse katechezėse (nuo 6 iki 18) pasakojama apie tikėjimo išpažinimą ir dėstomos dogminės tikėjimo tiesos. Paskutinėse, vadinamosiose „mistagoginėse“ katechezėse (nuo 19 iki 23), Velykų savaitę Kirilas komentuoja Krikšto ritualus, pasakoja apie Krizmos aliejų, apie Kristaus Kūną ir Kraują bei apie Eucharistijos liturgiją, aiškina maldą „Tėve mūsų“, kuri turinti būti bet kokios maldos pradžia.
Štai panardinimas į vandenį krikšto metu simbolizuoja Kristaus buvimą kape, mirtį. Paniręs į vandenį tikintysis tarsi irgi simboliškai miršta, atsiduria kape, kuriame nieko nemato ir nieko negirdi. Tačiau kaip Kristus prisikėlė, taip ir tikintysis išnyra iš vandens į šviesą, į gyvenimą, kuris jau nebėra senasis gyvenimas. Panirimas į vandenį Krikšto metu simbolizuoja du vienu metu įvykstančius įvykius: mirtį ir gimimą. Vanduo yra kapo tamsa, bet tuo pat metu išgelbėjimo galybė. Tokia yra Krikšto sakramento tikrovė. (Antroji mistagoginė katechezė, 4)
Kalbėdamas apie liturgiją Kirilas Jeruzalietis stengėsi parodyti perėjimą nuo apeigų ir ritualų iki paties slėpinio, kurį tos apeigos bando perteikti. Slėpinys, kurį mums reikia bandyti suvokti, yra Dievo planas, įgyvendinamas Bažnyčioje gydančiosios Kristaus galios dėka. Šį slėpinį lydi simboliai, kurie padeda išreikšti dvasinį patyrimą.
Moralinė katechezė Kirilo sampratoje yra susijusi su doktrinine katecheze. Kitaip tariant, dogma, tikėjimo tiesa turi palaipsniui keisti tikinčiojo gyvenimą, pažiūras ir elgesį, taip sukuriant naują gyvenimą Kristuje ir išpildant Krikšto dovaną. Kirilo Jeruzaliečio mokymas apima kūną, sielą ir dvasią. Tokios visa apimančios ir integralios katechezės išlieka pavyzdžiu ir šiandieninei katechetinei krikščionių formacijai.Apibendrinti Bažnyčios mokytojo Kirilo Jeruzaliečio mokymą galima šiais jo žodžiais: „O begalinis Dievo gerumas žmonėms! Senojo Testamento teisieji patiko Dievui ilgus metus triūsdami, bet tai, ką jie pasiekė per ilgą ir herojišką tarnystę Dievui, Jėzus tau tai duoda per vieną akimirką. Iš tiesų, jei tu tiki, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ir kad Dievas Jį prikėlė iš mirties, būsi išgelbėtas ir būsi atvestas į rojų, į tą patį rojų, į kurį buvo priimtas gerasis nusikaltėlis.“
Parengta pagal popiežiaus Benedikto XVI
2007 m. birželio 27 d. bendrosios audiencijos katechezę
