01
10 /
2024
Šv. Margarita Marija Aalkok
Nuo pat pirmųjų Bažnyčios amžių didžiųjų negandų laikais Viešpats visokiais būdais rodė žmonėms savo besąlygišką meilę. Tokie sunkūs laikai buvo XVII amžius, kai visa Europa ir ypač Prancūzija buvo niokojamos religinių karų, kuriuose būta daug žiaurumo ir nekaltų aukų, negana to, katalikybė viduje grūmėsi su stiprėjančiu jansenizmu, įkvepiančiu daugiau Dievo baimės ir kietumo negu Dievo meilės ir atjautos. Po Tridento susirinkimo, nusiritus atsinaujinimo bangai, kūrėsi naujos vienuolijos – tokia buvo 1610 m. šv. Pranciškaus Salezo (François de Sales) ir šv. Joanos Pranciškos Šantalietės (Jeanne-Françoise de Chantal) įkurta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo arba Vizitiečių (vizičių) vienuolija. Jos steigėjai rašė: „Mūsų mažytė kongregacija – tai Jėzaus ir Marijos Širdžių kūrinys. Gelbėtojas mirties valandą pagimdė mus atverdamas savo Švenčiausiąją Širdį.“ Tėvams jėzuitams prašant, 1626 m. naujosios vienuolijos namai įsteigiami ir Parė le Monjalyje (Paray-le-Monial).
Kaimyninėje parapijoje 1647 m. liepą pakrikštijama prieš tris dienas gimusi mergaitė, Margarita Alakok (Marguerite Alacoque). Mergaitė auga karštai praktikuojančių katalikų šeimoje ir labai anksti patiria Dievo meilės trauką, bet po tėvo mirties jiedvi su motina priverstos glaustis pas nesvetingus ir šiurkščius giminaičius. Būtent tuo metu ji pradeda regėti Kristų, paprastai nukryžiuoto ar nuplakto Ecce Hommo pavidalu, ir nė kiek tuo nesistebi, nes mano, kad visiems duota regėti panašius dalykus. Viešpats moko ją melstis širdies malda ir kai mergina lankosi vizitiečių vienuolyne, šnabžda jai: „Noriu, kad liktum čia.“ Ji įstoja į vizitiečių vienuolyną Parė le Monjalyje 1671 m. vasarą, būdama 24 metų. Iki pirmųjų įžadų jaunoji sesuo patiria daug nepaprastų regėjimų, bet beveik niekam apie tai nekalba. Vienuolyne ji prižiūri keletą asilų, gano juos ir kuopia jų tvartelį. Tai nėra geidžiamiausias darbas, bet jis garantuoja netrukdomą bendravimą su Viešpačiu vienumoje. Vis dėlto kartą lazdynų miškelyje Jis pasirodo jai ypatingai atverdamas savo Kančios paslaptis. Margarita Marija duoda įžadus 1672 m. ir vėlesni – 1673‒1675 m. gali būti vadinami didžiųjų regėjimų metais, kai Jėzus prašo jai apreikštus dalykus skelbti visoje Prancūzijoje ir visame pasaulyje. Štai trys svarbiausi regėjimai, turėję reikšmės visai Bažnyčiai. Pirmasis, kai Jėzus leidžia jai ilgai ilsėtis ant Jo krūtinės, kaip apaštalui Jonui per Paskutinę vakarienę: „Jis atvėrė man savo meilės stebuklus ir nenusakomas savo Širdies paslaptis.“ „Mano dieviškoji Širdis labai stipriai myli žmones ir ypač tave, – sako jai Kristus. – Aš duodu tau mylimosios mano Širdies mokinės vardą.“ Antrajame regėjime Viešpats kalba jai apie savo skausmą dėl žmonių šaltumo ir nedėkingumo ir prašo už tai atlyginti kiekvieną mėnesio pirmąjį penktadienį priimant Komuniją ir kiekvieną savaitės ketvirtadienį nuo 23.00 iki vidurnakčio budėti su Juo vieną valandą Getsemanės sode. Taip įsteigiama Šventoji valanda. Trečiajame regėjime Jėzus apreiškia seseriai Margaritai Marijai savo Širdį: „Štai Širdis, kuri taip mylėjo žmones!“ ir prašo, kad „pirmąjį penktadienį po Dievo Kūno šventės“ Bažnyčioje būtų įsteigta iškilmė Švenčiausiajai Širdžiai pagarbinti. Prancūzijoje ši šventė oficialiai pradedama švęsti 1765 m., o visoje Bažnyčioje tik 1856 m. Vėliau vienas teologas pasakys: „Dar niekad iki šiol tylioje širdies maldoje išgirstas žodis taip stipriai neaidėjo visame pasaulyje.“
Šventoji valanda pirmiausia imta praktikuoti Parė le Monjalio vizitiečių vienuolyne. Kiek vėliau, 1686 m. seserys vienuolyno sode pastato koplyčią, kurią dedikuoja Švč. Jėzaus Širdžiai. Šioje koplyčioje buvo pirmą kartą švenčiama Švč. Jėzaus Širdies iškilmė.
Sesuo Margarita Marija norėjo likti nematoma, kad kuo mažiau būtų kalbama apie ją ir kuo daugiau apie Švč. Jėzaus Širdį. Vis dėlto šiandien visose pasaulio bažnyčių vitražuose, paveiksluose, mozaikose gali atpažinti šv. Margaritą Mariją, garbinančią Švč. Jėzaus Širdį. Kažkada Jis tyliai jai pakuždėjo: „Argi nežinojai, kad aš labiau pasinaudoju mažaisiais negu didžiaisiais?“
Ji buvo paskelbta šventąja vėlai, tik 1864 m., po to, kai jėzuitai XVII–XVIII amžiais uoliai skleidė Švč. Jėzaus Širdies kultą, nors Bažnyčioje dar buvo stiprios jansenizmo srovės.
2023 m. gruodžio 27 d. Parė le Monjalyje buvo švenčiamas svarbiausiojo Viešpaties pasirodymo šv. Margaritai Marijai 350 metų jubiliejus, o 2025 m. birželio 27 d. bus minima 350 Švč. Jėzaus Širdies iškilmės sukaktis. Šio jubiliejaus tema yra „Meilė už Meilę“, kuri iškelia amžiną Dievo ir žmogaus santykio temą. Nuo tada, kai evangelistas Jonas paliudijo regėjęs pervertą Jėzaus šoną, daug tėvų, teologų ir šventųjų kontempliavo Nukryžiuotojo pervertą šoną ir Švč. Širdį: Gertrūda ir Matilda, Kotryna Sienietė, Tomas Akvinietis, Bernardas, Pranciškus Asyžietis, Benediktas Juozapas Labras, kardinolas Niūmanas, Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Kryžiaus Teresė Benedikta, Faustina ir daugelis kitų atsakiusiųjų „meile už Meilę“.
Ses. Inga Barbora Kazakevičiūtė
