01
11 /
2023
Šio mėnesio „Magnificat“ maldynėlio viršelį puošia šv. Martyno atvaizdas iš karalienei Onai Bretonei priklausiusios Didžiosios valandų knygos (Grandes Heures d’Anne de Bretagne), šiuo metu saugomos Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje.
Ką žinome apie šv. Martyną?
Šventasis Martynas gimė Romos imperijos Panonijos provincijos mieste Savarijoje (dab. Sombathėjus Vengrijoje). Kaip ir jo tėvas, tarnavo romėnų kariuomenėje. Pasitraukęs iš karinės tarybos tapo vyskupo Hiliaro iš Puatjė mokiniu. 361 m. įsteigė asketų bendruomenę Ligiužė (Ligugé), tapusią pirmuoju datuojamu vienuolynu Europoje. 371 m. Martynas buvo išrinktas Tūro (Tours) vyskupu ir tapo vargšų globėju, jų užtarėju prieš mokesčių rinkėjus. Po mirties 397 m. čia ir palaidotas. Dar Martynui gyvam esant žmonės pripažino jo šventumą. Virš jo kapo buvo pastatyta ir 471 m. pašventinta bazilika, kuri, ne kartą nukentėjusi, galutinai sugriauta per Prancūzijos revoliuciją. 1860 m. vykusių kasinėjimų metu atrasti ne tik bazilikos statinio fragmentai, bet ir paties šventojo kapas. Tai sustiprino pamaldumą jam, ir 1886 m. buvusios bazilikos vietoje pradėta statyti nauja šventovė, kuri konsekruota 1925 m. liepos 4 d. Joje išlikęs ir šventojo kapas. Šv. Martynas laikomas vargšų, elgetų, kareivių, raitelių globėju.
Onos Bretonės Didžiosios valandų knygos dailininko Žano Burdišono (Jean Bourdichon) miniatiūroje šv. Martynas vaizduojamas apgaubiantis nuogą elgetą puse savo apsiausto. Toks šventojo vaizdavimo būdas remiasi pasakojimu apie vieną jo jaunystės atsitikimą ir netrukus įvykusį stebuklą, po kurio Martynas pasikrikštijo: „Kartą žiemą eidamas pro Amjeno vartus, Martynas pamatė vargšą, kuris buvo visiškai nuogas. Kadangi niekas nedavė jam išmaldos, Martynas suprato, kad jam palikta pasirūpinti šiuo žmogumi. Išsitraukęs kardą perrėžė savo apsiaustą, kurio jam vienam buvo per daug ir, dalį atidavęs vargšui, likusia apsisiautė pats. Kitą naktį jis išvydo Kristų, apsigobusį ta pačia jo apsiausto dalimi, kuria buvo pridengęs vargšą, ir išgirdo sakantį jį supantiems angelams: Martynas, vis dar katechumenas, šiuo apdaru mane apsiautė. Po šio įvykio šventasis žmogus nepradėjo puikuotis šlove, bet, pažinęs Dievo gerumą, pasikrikštijo, būdamas aštuoniolikos metų.“[1]
Ši istorija paimta iš Viduramžiais labai populiarios Jokūbo Voraginiečio knygos Legenda aurea („Aukso legenda“), kurioje jis aprašė šventųjų gyvenimus. Tikėtina, kad ir Ona Bretonė šv. Martyno gyvenimo istoriją skaitė iš šios knygos, nes išlikęs vienas jos egzempliorius gali būti siejamas su ja arba artimiausiais šeimos nariais.
Karalienės dėmesys maldų knygoms
„Magnificat“ skaitytojams Onos Bretonės Didžioji valandų knyga ir ją puošiančios miniatiūros jau pažįstamos: 2011 m. lapkričio mėnesio viršelį puošė iliuminacija, vaizduojanti Kristų didybėje ir jį garbinančią visų šventųjų bendriją, 2014 m. sausį matėme miniatiūrą, vaizduojančią Epifaniją. Šį mėnesį ir vėl galime grožėtis vaizdu iš rankraščio, laikomo viena gražiausių Valandų knygų. Jo savininkė Ona Bretonė (1477–1514) – Bretanės valdovė ir vienintelė moteris, du kartus buvusi Prancūzijos karaliene. Pirmiausia ji ištekėjo už Prancūzijos karaliaus Karolio VIII Maloningojo. Kadangi nė vienas šioje santuokoje gimusių vaikų ilgai negyveno, po vyro mirties sostas atiteko Liudvikui XII, o Ona Bretonė tapo jo žmona. Net ir būdama Prancūzijos karaliene, Ona rūpinosi gimtąja Bretane, jos autonomija. Be to, globojo menininkus, kaupė gobelenus, užsakinėjo rankraštines knygas, rėmė savo meto rašytojus ir jų veikalų spausdinimą.
Vien su Ona Bretone siejamų Valandų knygų šiuo metu žinoma bent dešimt: devynios jų yra rankraštinės, o viena – spausdinta (ne visos knygos iki mūsų dienų išliko, bet yra žinoma, kad egzistavo) [2] . Kai kurios knygos turi dar ir papildomus pavadinimus-apibūdinimus: Mažoji, Didžioji, Labai maža valandų knyga. Mūsų aptariama Didžioji taip vadinama dėl savo dydžio – 30×19 cm. Ji maždaug dvigubai didesnė už daugelį panašiu metu perrašytų Valandų knygų. Skaičiuojama, kad surašyti tokią knygą reikėjo 119 ypač puikios kokybės pergamento – specialiai apdirbtos odos – lakštų, kurių kiekvienas buvo maždaug pusės kvadratinio metro dydžio. Neaišku, kas perrašė knygos tekstus. Tikėtina, kad tai buvo vienas iš karalienės dvaro raštininkų. Keleto jų vardai žinomi, bet nė vieno negalima susieti su šiuo rankraščiu.
Didžiąją valandų knygą iliustravo mėgstamas karalienės dvaro dailininkas Žanas Burdišonas (1457–1521). Dažnai jis ir prisimenamas pirmiausia kaip šios knygos miniatiūrų autorius. Dviejuose rankraščio puslapiuose yra pavaizduoti herbai; jį puošia vienas diptikas su portretu, dvylika miniatiūrų, supančių kalendorių ir vaizduojančių sezoninius mėnesių darbus, pramogas ar kasdienį gyvenimą; keturiasdešimt septyniose miniatiūrose nutapytos scenos iš Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenimų. Dar 337 puslapių kraštus puošia mažesnės iliustracijos: realistiškai nupiešti augalai, gyvūnai, vabzdžiai ir kt. Tai buvo labai prabangi ir brangi knyga. 1508 m. kovo 12 d. Ona Bretonė savo iždininkui nurodė paimti iš jos kraičio 1050 Tūro livrų (600 auksinių monetų écu) ir atlyginti dalininkui už tai, kad gausiai ir prabangiai išpuošė Didžiąsias valandas, skirtas pačiai karalienei [3]
. Tai buvo milžiniška suma, iš kurios akivaizdu, kad karalienė labai vertino darbą, kurį dailininkas atliko iliuminuodamas rankraštį. Kitos išlikusios sąskaitos liudija, kad paprastai už panašų darbą buvo mokama gerokai mažiau. Dosnaus atlygio dailininkui teko ilgokai palaukti. Po devynerių metų, 1517 m. kovo 2 d., Pranciškus I nurodė atlyginti dailininkui už kelis rankraščius, kuriuos jis iliustravo dar iki 1515-ųjų, kuomet valdovas įžengė į sostą.
Būdama ne tik karalienė, bet ir pamaldi motina bei norėdama perduoti tikėjimą savo vaikams, Ona Bretonė maldų knygas užsakė ir jiems. Knygos vaikus turėjo išmokyti ne tik melstis, bet ir būti gerais žmonėmis, pasirengti deramai atlikti ateityje laukiančias pareigas. Sūnui skirta maldų knyga turėjo padėti jam išsiugdyti dorybes, būtinas būsimai karaliaus tarnystei (deja, berniukas mirė būdamas vos trejų). Dukros knyga buvo puošta ne tik biblinėmis scenomis, bet per joje esančius pavyzdžius mokė ir tinkamo moters elgesio. Dabar grožėdamiesi šiomis knygomis galime susipažinti, ir ko buvo mokomi valdovų vaikai, kokios vertybės jiems buvo diegiamos.
Teisingo elgesio mokė ir miniatiūra, vaizduojanti šv. Martyną, atiduodantį pusę apsiausto elgetai. Šis piešinys – ne vien šventojo gyvenimo scena, bet ir priminimas valdovei Onai Bretonei bei kiekvienam, žvelgiančiam į šį meno kūrinį, kad turime pastebėti vargšus, kuriems reikia pagalbos, ir jais pasirūpinti.
Agnė Zemkajutė
[1] Jokūbas Voraginietis, Aukso legenda arba Šventųjų skaitiniai. Antra knyga, vert. V. Gerliakienė, N. Klingaitė-Dasevičienė, S. Narbutas, V. Stalioraitytė, T. Verteikis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 470–471. [2] Cynthia J. Brown, The Queen’s Library. Image-Making at the Court of Anne of Brittany, 1477–1514, University of Pennsylvania Press, 2010, p. 307–308. [3] Cynthia J. Brown, The Cultural and Political Legacy of Anne de Bretagne. Negotiating Convention in Books and Documents, D. S. Brewer, 2010, p. 11.
