01
08 /
2026
Pati Apvaizda parengė šį šventąjį eucharistinei misijai, sudariusi sąlygas bendrauti su visų visuomenės sluoksnių, įvairios padėties žmonėmis – Petrui Julijonui teko imtis įvairiausių pareigų, patirti gyvenimą keliose bendruomenėse, daug keliauti. Taip jis turėjo galimybę pažinti daugybės sielų poreikius ir suprato Eucharistijos poveikį joms, tapo „iškiliu Eucharistijos apaštalu“, kaip jį pavadino šv. Jonas Paulius II.
Jaunystė ir kelias į kunigystę
Petras Julijonas Eimaras (Pierre-Julien Eymard) gimė 1811 m. vasario 4 d. Grenoblio krašte, rytų Prancūzijoje. Tėvas buvo krautuvininkas, šeima ne itin pasiturinti, patyrusi daug kančios (tėvas du kartus tapo našlys ir palaidojo aštuonis iš dešimties vaikų), atmosfera joje gan griežta, bet kartu šilta ir paženklinta gilaus tikėjimo. Petras Julijonas su seserimi ir mama dažnai užsukdavo į parapijos bažnytėlę pasimelsti. Tačiau išsakęs tėvui norą tapti kunigu, jaunuolis pritarimo nesulaukė; dirbdamas tėvo krautuvėje slapta mokėsi lotynų kalbos ir paguodos ieškojo maldoje. Sulaukęs aštuoniolikos kurį laiką gyveno Marselyje, Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos misionierių oblatų bendruomenėje. Jau po tėvų mirties, 1831 m. įstojo į Grenoblio seminariją.
1834 m. Petras Julijonas tapo dieceziniu kunigu ir 5 metus tarnavo Grenoblio vyskupijoje: iš pradžių buvo paskirtas Šato (Chatte) miestelio vikaru, vėliau kito netoliese esančio miestelio klebonu. Buvo visiškai atsidavęs pastoracinei tarnystei, ypač dėmesingas neturtėliams ir ligoniams. Suvokdamas, kad jo išsilavinime daug spragų, nuolat stengėsi ugdytis: domėjosi naujovėmis, maitinosi Dievo žodžiu, skaitė Bažnyčios Tėvų ir Tridento susirinkimo raštus. Tebebūdamas Šate gavo malonę išsivaduoti iš neigiamo Dievo įvaizdžio, baime ir atgailavimu grįsto dvasingumo, ir pereiti prie suvokimo apie didžiulę Dievo meilę.
Vienuolis maristas
Pajutęs vienuolinį pašaukimą kun. Eimaras vyskupo leidimu 1839 m. įstojo į Maristų kongregaciją Lione. Per 17 joje praleistų metų teko eiti visokias pareigas. Nuo 1839 m. lapkričio buvo Belė (Belley) kolegijos kapelionas, vaisingai darbavosi jaunimo pastoracijoje. 1844 m. grįžo į Lioną, kur įsikūrusi pirmoji maristų bendruomenė, ten ėjo generalinio asistento, paskui generalinio vizitatoriaus pareigas. 1845 m. tapo Trečiojo Marijos ordino dvasios vadovu, daug darbavosi plėtodamas jo struktūrą ir pasauliečių veiklą. Lione susipažino ir bendravo su šv. Jonu Marija Vianėju, Arso klebonu, su pal. Antanu Ševrijė, Prado instituto įkūrėju, ir kitais to meto žymiais Bažnyčios žmonėmis, palaikė ryšius ir su darbininkais, ir su intelektualais.
Petras Julijonas ne kartą patyrė paprastų, bet giliai jį paveikusių malonių. 1845 m. per eucharistinę Dievo Kūno šventės procesiją pajuto stiprų tikėjimą Jėzumi Eucharistijoje ir prašė Dievo suteikti tokį uolumą, kaip apaštalo Pauliaus. 1849 m. kaip provincijolas lankė marinistus Paryžiuje ir išgirdo apie mieste rengiamą naktinę adoraciją. Tai giliai palietė jo širdį, ten susipažino su bendraminčiais, vėliau prisidėjusiais prie jo veiklos. 1851 m. sausio 21 d., besimelsdamas Liono Furvjero Dievo Motinos bazilikoje, Petras Julijonas pajuto pašaukimą įsteigti kunigų vienuoliją, skirtą skatinti pamaldumą Švenčiausiajam Sakramentui, suvokė jį kaip didžiulę malonę, Dievo duotą sugrąžinti meilę ir tikėjimą į modernųjį pasaulį.
Iš tiesų tai buvo permainų laikai. Prancūzijos revoliucija ir Napoleono valdymas padėjo laicistinės visuomenės pamatus. Garo mašinų, kitų įrenginių atradimas vertė žmogų taikytis prie jų ritmo; anglies ir geležies kasyklos prarydavo daugybės žmonių gyvenimus; prasidėjo kraustymasis iš kaimų į miestus. Buržuazijos gretose vyravo tikėjimas tik progresu, mokslu ir tuo, kad jie lems ateitį, nusistatymas prieš Bažnyčią. Gimęs darbininkų sluoksnis ilgai neturėjo jokių teisių.
Vienuolijos įkūrėjas
Po daugybės išbandymų 1856 m. Petras Julijonas pagaliau gavo leidimą palikti Maristų vienuoliją ir netrukus įsteigė Švenčiausiojo Sakramento kunigų kongregaciją. Jis nenorėjo, kad būtų apsiribojama tik kontempliatyviu gyvenimu – troško susieti apaštalavimą ir Švenčiausiojo Sakramento garbinimą, rūpinosi jaunų darbininkų rengimu Pirmajai Komunijai, troško įžiebti ugnį visoje Prancūzijoje. Pirmojoje bendruomenėje buvo keturi nariai, gyveno skurdžiai, bet kongregacija pamažu augo. Kun. Eimaras vengė supriešinti adoraciją su misija, sakydavo, kad liturgijos šventimas ir adoracija yra neatsiejama misijos dalis, Eucharistija yra šaltinis, iš kurio semiamasi jėgų misijai. 1858 m., drauge su Margarita Gijo (Marguerite Guillot), Paryžiuje įsteigė moterų atšaką – Švenčiausiojo Sakramento tarnaičių kongregaciją, kurią 1864 m. patvirtino Anžė vyskupas.
Šv. Petro Julijono apaštalavimas pasireiškė įvairiomis formomis. Rengdamas adoracijas ir pamokslaudamas Paryžiuje, kitose Prancūzijos vietose ir Belgijoje nepaliaudamas kalbėjo apie Eucharistijoje slypinčius lobius ir kvietė tikinčiuosius dažnai priimti Komuniją. Ruošė Pirmajai Komunijai ne tik jaunus darbininkus, bet ir Paryžiaus skudurininkus, suvargusius ir atstumtus priemiesčių gyventojus. Buvo dvasios vadovas, rūpinosi, kad Eucharistija maitintų ir dvasininkų vidinį gyvenimą. Visa jo veikla buvo įkvėpta Eucharistijos ir vedė jos link. „Šventoji Eucharistija – tai Jėzus praeityje, dabar ir ateityje“, – sakė jis. Troško pažinti šį slėpinį, dažnai apmąstydavo Evangelijos pagal šv. Joną žodžius: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 58).
1865 metais kun. Eimaras, lankydamasis Romoje, patyrė visiško atsidavimo Dievui malonę – leidosi formuojamas Šventosios Dvasios, idant Kristus gyventų jame, idant pats taptų duona brolių gyvenime. Eucharistija tapo jo gyvenimo aistra.
Paskutiniuosius gyvenimo metus kentėjo dėl ligos ir kitų išbandymų: finansinių sunkumų, prieštaravimų, nesupratimo, pažeminimų, jo įkurtos kongregacijos brolių nepasitikėjimo, vyskupų palaikymo praradimo, patyrė dvasinę naktį. Nepaisant viso to, toliau ugningai pamokslavo, rašė įkvepiančius laiškus, kviesdamas palydimuosius džiaugtis ir dėkoti. Pats dirbo be atvangos. „Didžiausia mano gyvenimo malonė buvo gyvas tikėjimas Švenčiausiuoju Sakramentu.“ Išsekęs mirė gimtinėje 1868 m. rugpjūčio 1 d.
Šv. Petras Julijonas Eimaras buvo savo laiko teologas, bet kai kuriomis įžvalgomis – ir Vatikano II susirinkimo sprendimų pirmtakas. Liko daug jo rankraščių. Jo įkurtosios kongregacijos pasklido visuose žemynuose. Kun. Eimarą 1925 m. palaimintuoju paskelbė popiežius Pijus XI, o kanonizavo šv. Jonas XXIII 1962 m. gruodžio 9 d., pasibaigus pirmajai Vatikano II susirinkimo sesijai. 1995 m. šv. Petro Julijono Eimaro minėjimas įrašytas į visuotinį Romos kalendorių – jam skirta rugpjūčio 2 d.
Parengta pagal informaciją internete ir
Manuel Barbiero knygą Prier 15 jours avec Pierre-Julien Eymard,
Apôtre de lʼEucharistie, Paris: Nouvelle Cité, 2012
