01
02 /
2026
Robertas Sautvelas (Robert Southwell) gimė Norfolke, Anglijoje, maždaug 1561 m., mirė Londone – 1595 m. vasario 21 d. buvo pakartas Taiberne. 1929 m. paskelbtas palaimintuoju, o 1970 m. spalio 25 d. popiežius Paulius VI jį kanonizavo kaip vieną iš 40 Anglijos ir Velso kankinių.
Robertas buvo mistikas, nors aplinkybės pavertė jį veiklos ir drąsių nuotykių žmogumi. Pasižymėjo maloniu ir švelniu būdu. Kartą vaikystėje pagrobus čigonams, jį surado auklė. Robertas dažnai prisimindavo šią nelaimę ir sakydavo: „Kas būtų buvę, jei būčiau likęs su jais? Koks būčiau apgailėtinas, be jokio žinojimo ir pagarbos Dievui!“ Vėliau, jam grįžus į Angliją kaip misionieriui, pirmoji jį aplankė senoji auklė, Robertas bandė ją sugrąžinti į Katalikų Bažnyčią.
1576 m. tėvas išsiuntė Robertą į Prancūziją mokytis pas jėzuitus, gal dėl to, kad pats buvo katalikas, o gal dėl geros jėzuitų mokyklų reputacijos. Ten Robertas susitiko Džoną Kotoną (John Cotton), kuris vėliau Londone įkūrė slaptavietę.
Robertas labai susižavėjo Jėzaus Draugija ir pasiprašė iš karto į ją priimamas, nors buvo per jaunas. Labai dėl to nusivylė, bet vis dėlto 1578 m. spalio 17 d. Romoje buvo priimtas naujoku į Ordiną. Noviciatą praleido Turnė mieste Belgijoje, o įžadus davė ir 1584 m. buvo įšventintas į kunigus Romoje, ten kurį laiką buvo Anglų kolegijos prefektu.
Tuo metu Robertas pradėjo sulaukti nemažai dėmesio dėl savo eilėraščių. Jis susirašinėjo su Robertu Parsonsu (Parsons), jėzuitų misijos Anglijoje vadovu. Sautvelas buvo susirūpinęs, kad daugelis ištikimų katalikų pereina į Anglijos Bažnyčią, idant išvengtų baudos už kiekvienas pamaldas, kuriose nedalyvavo. Daugelis šeimų laikėsi, kol finansiškai sužlugo; tada bandydavo patekti į žemyną ir gyventi iš išmaldos.
Nors Robertas Sautvelas žinojo, kuo baigsis jo kelionė į Angliją, 1586 m. drauge su tėvu Henriu Garnetu (Henry Garnet) grįžo tarnauti tiems katalikams, kurie vis dar buvo pasiryžę rizikuoti savo gyvybe ir gerove, eidami į Mišias ir priimdami sakramentus. Prieš išvykdamas jis parašė jėzuitų generolui Klaudijui Akvavivai (Claudio Acquaviva): „Kreipiuosi į jus, mano tėve, nuo mirties slenksčio, prašydamas jūsų pagalbos malda, […] kad galėčiau išvengti kūno mirties ir toliau tarnauti arba ją ištverti su drąsa.“
Dauguma Anglijoje likusių katalikų gyveno kaime. Jie tenkinosi geresnių dienų ilgesiu ir viltimi, kad prieš mirtį pas juos bus slapčia atvestas kunigas. Kita vertus, aktyviai kovojantieji buvo labai susitelkę, laikėsi tarpusavio pagalbos ir meilės, primenančios pirmykštės Bažnyčios laikus. Tačiau šios mažos bendruomenės, susirinkdavusios prieš aušrą slaptame kambaryje kokiame nors atokiame dvare, niekada nežinojo, ar tarp jų nėra išdaviko.
Sautvelas važinėjo po kaimus persirengęs, aukodavo Mišias, klausydavo išpažinčių, laimindavo santuokas, krikštydavo, priimdavo atpuolusius, teikdavo sakramentus mirštantiems. Jis netgi sugebėjo aplankyti kalinius katalikus ir ten aukoti Mišias. Daug kartų jam stebuklingai pavyko išvengti persekiotojų.
Išlikę daug Sautvelo laiškų iš šio laikotarpio leidžia pažvelgti į to laiko įvykius ir nuotaikas. Tai buvo sunkus metas. Viename laiške jis prašo leidimo konsekruoti taures ir altoriaus plokštes (paprastai tai buvo vyskupo prerogatyva) – dėl nuolatinių kratų katalikų namuose tokie daiktai tapo retenybe.
Roberto laiškai namiškiams atskleidžia ir Roberto nerimą dėl jo tėvo ir vieno iš brolių, Tomo, išgelbėjimo. Laiške broliui atsiskleidžia poeto siela: „Nebelaikyk mirusios sielos gyvame kūne: išlaisvink protą iš pojūčių kalėjimo, kad po tokio ilgo vergavimo nuodėmei galėtum mėgautis savo ankstesne laisve Dievo Bažnyčioje ir išlaisvinti savo mintis iš vergiškos neaiškių pavojų baimės.“ Tomas grįžo į tikėjimą ir mirė tremtyje Nyderlanduose. Jų tėvas mirė kalėjime po Roberto kankinystės, nežinoma, ar jis kentėjo dėl tikėjimo.
Kaip aprašyta Roberto laiškuose, persekiojimai sustiprėjo po Ispanijos armados nugalėjimo. Suimti katalikai teismuose gynė tikėjimą. Robertas bandė kuo ilgiau likti laisvėje, persirengdamas ir naudodamas slapyvardį „ponas Kotonas“ – vargšas, neprižiūrėtas ir socialiai nepatogus jaunuolis.
Robertas Londone kunigavo nuo 1584 iki 1592 metų. Apie 1590 m. tapo Arundelio grafaitės Anos (Anne Howard) kapelionu. Jos vyras, būsimas šventasis Pilypas Hovardas (Philip Howard), kalėjo, ir žmonai buvo siunčiama melaginga informacija apie jį. Grafas Pilypas iš kalėjimo rašė Sautvelui, kad didžiausias jo skausmas, jog niekada nebepamatys savo žmonos. Kunigas Sautvelas susirašinėjo su juo ne tik dalydamasis naujienomis apie jo žmoną, bet ir apie tikėjimo reikalus ir poeziją.
Sautvelas užima svarbią vietą anglų literatūroje kaip poetas, rašęs religine tematika. Daugelis jo eilėraščių, apologetinių traktatų ir religinių knygų buvo išleisti privačioje spaustuvėje, įrengtoje Arundelio rūmuose. Gyvendamas tenai būsimasis kankinys dažnai pasinerdavo į mistines patirtis, kurios vėliau atsispindėjo jo eilėraščiuose. Jis tapė poetinį Kristaus atvaizdą – tai amžinai nepailstantis Dievas, kuris savo pirštu laiko žemę, o savo delne – visą kūriniją, bet, būdamas žmogus, parkrenta nuo vieno žmogaus nuodėmės svorio.
Robertą Sautvelą išdavė Ana Belami (Anne Bellamy). Suteikęs jai nuodėmių atleidimą (tuo metu ji buvo įkalinta šeimos namuose), pasakė, kad 1592 m. birželio 20 d. aukos Mišias slaptame kambaryje jos tėvo Ričardo namuose. Ji apie tai pranešė Ričardui Topklifui (Richard Topcliffe), vienam žinomiausių kunigų medžiotojų. Robertas Sautvelas buvo suimtas tebevilkėdamas liturginius drabužius. Iškart prasidėjo kankinimai – dvi dienas jis buvo pakabintas už riešų prie sienos, vos pirštų galais siekdamas grindis. Kankintojai ragino atskleisti kitų kunigų vardus ir informaciją, kad galėtų nuteisti Arundelio ponią. Jis prisipažino tik tai, kad yra kunigas jėzuitas, nesuteikė jokios informacijos. Sautvelo tvirtumas privertė kelis liudytojus sušnibždėti, kad jis tikrai turi būti šventasis.
Iš Topklifo namų Robertas buvo nuvežtas į purviną kamerą Geithauso kalėjime ir paliktas ten mėnesiui. Jo tėvas, pamatęs jį visą utėlėtą, maldavo karalienę elgtis su jo sūnumi kaip su džentelmenu. Ji sutiko perkelti Sautvelą į švaresnę kamerą ir leido jo tėvui siųsti jam švarių drabužių ir kitų reikalingų daiktų, įskaitant Bibliją ir šv. Bernardo raštus.
Paskui Robertas Sautvelas buvo perkeltas į Londono Tauerį, kalintas ir kankintas jame trejus metus. Daugelis jo eilėraščių apie mirtį, įskaitant „Šventojo Petro skundą“, buvo parašyti Taueryje. Jam nė karto nebuvo suteikta galimybė išpažinti nuodėmių ar aukoti Mišių. Jį buvo leista aplankyti tik seseriai. Su šv. Pilypu Hovardu jie bendravo rašteliais, kuriuos slapta perduodavo vienas kitam iš savo kamerų.
Galiausiai Sautvelas net maldavo valstybės sekretorių Robertą Sesilį (Cecil), kad šis jį nuteistų arba leistų jam priimti lankytojus. Netrukus po to jis buvo nuvežtas į Niugeito kalėjimą ir įkalintas požemyje, o 1595 m. vasario 20 d. atvestas į teismą Vestminsteryje. Nuteistas už tai, kad buvo kunigas. Kai vyriausiasis teisėjas Popamas (Popham) pasiūlė anglikonų dvasininko paslaugas, kad padėtų pasirengti mirčiai, Robertas atsisakė, pareikšdamas, kad Dievo malonės jam bus daugiau nei pakankamai.
Kaip ir daugelis kankinių iki jo, Sautvelas sulaukė minios susižavėjimo, nes žengė taip, lyg būtų apimtas laimės, kad kitą dieną bus nužudytas. Kitą rytą šis aukštas las pradėjo pamokslauti iš Laiško romiečiams: „Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi ar gyvename, ar mirštame, – esame Viešpaties. […] Aš atgabentas čia, kad atlikčiau paskutinį šio vargano gyvenimo veiksmą, ir […] nuolankiausiai prašau Visagalio Dievo, mūsų Gelbėtojo Jėzaus vardu, kad maloningai atleistų visas mano nuodėmes.“ Jis prisipažino esąs katalikų kunigas ir pareiškė, kad niekada neketino pakenkti karalienei ar padaryti jai blogo, bet visada už ją meldėsi. Baigė žodžiais: „In manus tuas, Domine (į tavo rankas, Viešpatie), atiduodu savo dvasią.“ Priešingai nei buvo numatyta nuosprendyje, jis mirė dar prieš nuimant.
Šv. Robertas Sautvelas kalėjime rašė: „Ne kai kvėpuoju, bet kai myliu – gyvenu.“
Parengė Vytautas Jakelis OFS,
pagal Katherine I. Rabenstein straipsnį Catholicsaints.info
