01
04 /
2021
Šiemet gegužės 8 d. sukanka 500 metų nuo šventojo Bažnyčios mokytojo ir Jėzaus Draugijos kunigo t. Petro Kanizijaus gimimo. Ta proga svarbus įvykis laukia ir Lietuvos jėzuitų – balandžio 27 d. Fribūre, kur ilsisi šventojo relikvijos, bus įkurta Centrinės Europos jėzuitų provincija ECE (Provincia Europae Centralis). Ji apims Austrijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Švedijos ir Šveicarijos jėzuitus, o provincijos globėju pasirinktas šv. Petras Kanizijus.
Nors Visuotiniame Romos kalendoriuje po 1969 m. liturginės reformos jis minimas gruodžio 21-ąją, gimimo Dangui dieną, Vokietijoje ir Jėzaus Draugijoje išlikusi tradicija šv. Petro Kanizijaus liturginę šventę švęsti balandžio 27 d.
Petras Kanis (Canisius – sulotyninta pavardė) gimė 1521 m. gegužės 8 d. Neimegene (Nijmegen), Nyderlanduose. Studijavo Kelno universitete. Gavęs magistro laipsnį, jame tęsė teologijos studijas, nes norėjo tapti kunigu. Išėjęs Dvasinių pratybų kursą, vadovaujamą šv. Petro Faberio (Petrus Faber / Pierre Favre), vieno iš pirmųjų šv. Ignaco Lojolos bendražygių, 1543 m. gegužės 8 d. Maince įstojo į Jėzaus Draugiją. 1546 m. Kelne buvo įšventintas kunigu ir jau kitais metais kaip Augsburgo vyskupo teologas dalyvavo Tridendo Susirinkime.
1548 m. šv. Ignacas leido jam Romoje užbaigti dvasinį ugdymą ir išsiuntė dėstyti į Mesinos jėzuitų mokyklą Sicilijoje. 1549 m. rudenį Bolonijoje įgijęs teologijos daktaro laipsnį, šv. Ignaco paskirtas apaštalauti Vokietijoje. Tuo metu katalikų tikėjimas vokiškai kalbančiose šalyse dėl Reformacijos patrauklumo atrodė žlungąs ir jo atnaujinti neįmanoma. Kanizijus buvo prašytas ištaisyti tarp katalikų atsirandančius nukrypimus ir grąžinti Bažnyčiai paklydusius. Atrodė, kad toks milžiniškas uždavinys vienam žmogui ne pagal jėgas, bet t. Petras jį įveikė sėkmingai.
Vykdydamas iš šv. Ignaco ir popiežiaus Pauliaus III gautą užduotį, Kanizijus pirmiausia nukeliavo į Bavarijos hercogystę. Ingolštate su bičiuliais tučtuojau suskato kurti mokyklą. Su liūdesiu teko pripažinti, kad katalikai čionai jau seniai savo tikėjimo nepraktikuoja. Tiktai pamokslais juos buvo galima laimėti, todėl, vis atitrūkdamas nuo darbų universitete, t. Petras iš sakyklos kuo nuoširdžiausiai dėstė svarbiausias tikėjimo tiesas. Jau po mėnesio Mišių klausytojų padaugėjo, už tai nuoširdžiai padėkojęs Dievui, ėmėsi dar daugiau aiškinti tikėjimo dalykus.
1552 m. t. Kanizijus tuo pačiu tikslu išsiųstas Vienon – įkurti jėzuitų kolegijos ir vėlei įžiebti katalikų širdyse tikėjimo ugnies. Austrijos sostinėje rado daug mažai lankomų bažnyčių, o buvo ir tokių, kurias reikėjo uždaryti dėl kunigų stokos. Ėmęs ieškoti kandidatų kunigystei, prie kolegijos įsteigė seminariją. Vienoje jam taip sekėsi, kad, prireikus Austrijos sostinei naujo vyskupo, tiek popiežius, tiek karalius rengėsi į šią vietą skirti trisdešimt dvejų metų Kanizijų, tik kadangi jėzuitams privalu vengti bažnytinių hierarchų sosto, jis sutiko pabūti vyskupijos valdytoju, kol bus surastas tinkamas kandidatas.
Būdamas Vienoje, t. Kanizijus parašė savo garsųjį „Katekizmą“, tapusį Vokietijoje populiariausia knyga. Parašytas lotyniškai, šis veikalas išspausdintas 1555 m. balandžio mėn. tokiu pavadinimu: „Krikščioniškojo mokslo santrauka“. Sudarytas klausimų ir atsakymų forma, buvo pritaikytas kaip vadovėlis studentams. 1556 m. knyga išversta į vokiečių kalbą ir sutrumpintai spausdinama mokykloms pavadinimu: „Trumpas katekizmas“. Netrukus pasirodė kitas, taip pat sutrumpintas leidimas – „Katalikų katekizmas“ vaikams.
1555 m. t. Petras jau Prahoje steigė kolegiją. 1556 m. birželio mėn. buvo paskirtas Vokietijos provincijolu, tad reikėjo rūpintis Švabija, Bavarija, Austrija, Bohemija ir Vengrija. Eidamas šias pareigas, vokiškai kalbančiose šalyse sukūrė tankų savo ordino bendruomenės tinklą, pirmiausia kolegijų, tapusių išeities taškais katalikiškai Kontrreformacijai. 1557 m. dalyvavo Vormse vykusiuose pokalbiuose su protestantų vadovais, kaip popiežiaus pasiuntinys lankėsi Lenkijoje, 1562 m. tarė žodį Tridento Susirinkimo baigiamojoje sesijoje, kur kalbėjo Komunijos abiem pavidalais klausimu ir apie uždraustųjų knygų indeksą.
T. Kanizijus provincijolu išbuvo 14 metų. 1569 m. išsivadavęs nuo šios naštos ir nukeliavęs į Insbruką, rašė mokslo knygas ir sakė pamokslus. 1573 m. pavasarį apsilankęs Romoje, su šv. Tėvu aptarė Bažnyčios padėtį Vokietijoje ir pasiūlė steigti kuo daugiau seminarijų. Jo supratimu, kuo geriau parengti kunigai, tuo parapijiečiai bus geresni katalikai.
1580 m. pasitraukė į Šveicariją, Fribūrą, kur visiškai atsidėjo pamokslavimui ir savo veikalų rašymui. Ten ir mirė 1597 m. gruodžio 21 d. 1864 m. beatifikuotas, o 1897 m. popiežiaus Leono XIII paskelbtas antruoju (po šv. Bonifaco) Vokietijos apaštalu. 1925 m. popiežiaus Pijaus XI kanonizuotas ir paskelbtas Bažnyčios mokytoju.
Šv. Petras Kanizijus didžiausią gyvenimo dalį praleido bendraudamas su reikšmingiausiais savo meto asmenimis ir savo raštais padarė ypatingą įtaką. Išleido rinktinius šv. Kirilo Aleksandriečio ir Leono Didžiojo raštus, šv. Jeronimo laiškus ir šv. Mikalojaus Fliujiečio maldas. Įvairiomis kalbomis paskelbė dvasinio turinio knygų, kelias Šveicarijos šventųjų biografijas ir daug homiletinių tekstų. Tačiau jo žinomiausi tekstai yra trys katekizmai. Katalikų mokymas ten išdėstytas klausimais ir atsakymais, glaustai, bibliniais žodžiais, labai aiškiai ir be polemikos. Dar Kanizijui gyvam esant pasirodė 200 šio katekizmo leidimų! Ir dar ne vienas šimtas leidimų išėjo vėliau.
Ypatinga Petro Kanizijaus savybė – pastangos ištikimybę dogminiams principams derinti su pagarba kiekvienam asmeniui. Istorinę valandą, kupiną konfesinių priešybių, jis vengė griežtumo bei piktos retorikos – retas dalykas ano meto krikščionių diskusijose – ir tik troško atskleisti dvasines šaknis ir atgaivinti tikėjimą Bažnyčioje.
Kanizijaus dvasingumui būdinga gili asmeninė draugystė su Jėzumi. Šią jo draugystę, kuri yra jo asmenybės centras, puoselėjo meilė Biblijai, meilė Švenčiausiajam Sakramentui, meilė Bažnyčios tėvams, ji buvo sujungta su suvokimu, jog Bažnyčioje jis tęsia apaštalų misiją. Į draugystę su Jėzumi Petras Kanizijus įaugo Kelno kartūzų dvasinėje aplinkoje. Vėliau šią patirtį pagilino kontempliuodamas Jėzaus gyvenimo slėpinius, sudarančius didžiąją šv. Ignaco Dvasinių pratybų dalį, atsiskleidė gilus jo pamaldumas Jėzaus Širdžiai. Petro Kanizijaus dvasingumas kristocentrinis, grįstas įsitikinimu: siela negali pasiekti tobulybės be kasdienės maldos – įprastinės priemonės, leidžiančios Jėzaus mokiniams gyventi artimai vienijantis su dieviškuoju Mokytoju.
Visada aktualus ir vertingas Petro Kanizijaus pavyzdys, parodytas ne tik darbais, bet pirmiausia gyvenimu. Jis aiškiai moko, kad apaštališkoji tarnyba būna skvarbi ir duoda širdyse išganymo vaisių tik tada, kai skelbėjas asmeniškai liudija Jėzų ir yra įrankis jo rankose, artimai suvienytas su juo tikėjimo Evangelija ir Bažnyčia, nuosekliai moralaus gyvenimo ir nepaliaujamos maldos kaip meilės. Tai galioja kiekvienam krikščioniui, norinčiam atsidavusiai ir ištikimai laikytis Kristaus.
Parengta pagal popiežiaus Benedikto XVI 2011 m. vasario 9 d.
bendrosios audiencijos katechezę bei svetainėse vaticannews.va,
jezuitai.lt, vle.lt esančią informaciją ir knygą: Jozefas N. Tylenda,
Jėzuitai šventieji ir kankiniai, vert. K. Ambrasas SJ,
Vilnius: Lietuvos-Latvijos jėzuitų provincija, 1997, p. 121–124.
