Šventoji dvasia

„Magnificat“ viršelį šį mėnesį puošia Džovanio di Benedeto da Komo (Giovanni di Benedetto da Como) iliuminacija „Šventoji Dvasia“ iš XIV a. Mišiolo-Valandų knygos, kuria naudojosi pranciškonai.

Ši knyga surašyta ant pergamento, kuriam gaminti naudojama gyvulių oda. To meto rankraštinės knygos buvo itin brangios ir dėl rankų darbo, ir dėl pergamento kainos. Mat storesnei knygai pagaminti reikėdavo nemažos bandos gyvulių. Rankraštinės iliustruotos knygos – nuostabūs mūsų laikus pasiekę meno kūriniai; jas vartydami grožimės ne tik dailiai surašytu tekstu bei spalvingomis iliuminacijomis, bet galime įsitraukti į šių iliuminacijų tyrinėjimus ir jose atrasti įdomių dalykų.

Džovanis di Benedetas da Komas dirbo Milano dirbtuvėse, kurios priklausė didikų Viskončių (Visconti) šeimai. Šiose dirbtuvėse menininkas sukūrė ne vieną iki šių dienų išlikusią Valandų knygą – jose būdavo maldos kiekvienai metų dienai bei Valandų liturgijos valandai, o jų puslapiai puošiami iliuminacijomis pagal užsakovų, dažniausiai turtingų diduomenės atstovų, pageidavimus. Spalvingų paveikslų tikslas – padėti melstis ir kontempliuoti. Savo kūrinius menininkas pasirašinėjo figlio del Maestro Benedetto (Meistro Benedeto sūnus). Greičiausiai jo tėvas meistras Benedetas taip pat dirbo šiose dirbtuvėse.
Džovanis di Benedetas da Komas neapsiribojo vien rankraštinių knygų iliuminavimu, bet tapė ir freskas didikų koplyčiose ir oratorijose.

Šventosios Dvasios vaizdavimas

Jau paveikslo pavadinimas – „Šventoji Dvasia“ – nusako menininko intenciją pavaizduoti trečiąjį Trejybės Asmenį. Žiūrėdami į šį paveikslą galime kontempliuoti Šventąją Dvasią. Dar daugiau – šios iliuminacijos detalių bei jų prasmių padedami galime kontempliuoti ir pačią Švenčiausiąją Trejybę, mąstyti apie dieviškųjų Asmenų giluminį ryšį ir vienovę. Šią tobulą dieviškųjų Asmenų bendrystę IV a. mistikai tėvai iš Kapadokijos įvardijo kaip meilės šokį rate. Ir, kas nuostabiausia, kiekvienas mūsų yra kviečiamas tapti šio meilės ir bendrystės šokio dalyviu.

Pirmiausia šiame paveiksle žvilgsnį patraukia besileidžiantis, sparnus išskleidęs balandis ir ryški, auksu spindinti saulė bei į visas puses sklindantys jos spinduliai. Atrodo, tarsi spinduliai sklistų ir iš praverto balandžio snapo, ir paukščio galvą juosiančios kiek neįprastos aureolės su kryžiumi. Bizantiškose ikonose tokia aureolė paprastai supa Kristaus galvą ir simbolizuoja Trejybę, dieviškųjų Asmenų bendrystę. Taip pat dažniausiai kiekvienoje Kristaus aureolės kryžiaus juostoje būna viena iš graikiškų raidžių Ο Ω Ν, sudarančių žodį ὁὤν („ho ōn“) ir reiškiantį „Tas, kuris yra“ (plg. Iš 3, 14: „Aš esu, kuris esu“).

Saulės spindėjimą ir balandžio skaistų baltumą ypač pabrėžia mėlynas fonas – dangus. Saulė visose tradicijose yra vienas seniausių simbolių, ji turi daugybę reikšmių, susijusių su šviesa ir ugnimi. Krikščionybėje saulė pirmiausia siejama su teisingumu, nes visus daiktus apšviečia vienodai ir padeda juos atpažinti, taip pat su Jėzumi Kristumi ir Prisikėlimu.

Įdomu pastebėti, kad Kristus prisikėlė per pirmąją pavasario pilnatį, sekmadienį, graikų laikomą saulės (gr. helios) diena. Saulės motyvas buvo labai svarbus ir Bažnyčios Tėvų teologijoje: Kristus-Saulė penktadienį nusileido, šeštadienį tęsė nakties kelionę, o sekmadienį patekėjo. Kristaus mirtis ir nužengimas į pragarus buvo lyginami su saulės nusileidimu, o Prisikėlimas – su saulės patekėjimu. Evangelijoje pagal Matą (žr. Mt 27, 45) skaitome, kad Kristaus mirties valandą pasidarė tamsu kaip naktį. Antikos laikų krikščionys tai suvokė kaip Kristaus-Saulės nusileidimą į pragarų gelmes. Kaip saulė vakare leidžiasi į vandenyno gelmes, kur neužgęsta, bet apsivalo, išsimaudo, sutrauko nakties pančius ir vėl atneša dieną, taip ir Kristus, tikroji Saulė, per mirtį ir kančią nusileidžia į gelmes, kad mirusius ir gyvuosius Krikšto malone prikeltų gyvenimui, pakeltų į dangų. Taigi saulės spindulių šviesa simbolizuoja į visas puses sklindančią Kristaus šviesą, kuri mus apšviečia, kad gyventume jo šviesoje, kad iš apsnūdimo prabustume naujam gyvenimui.

Šventoji Dvasia nusileido tarsi balandis

Šventoji Dvasia dažnai dalyvauja įvaizdinant tris esminius Naujojo Testamento įvykius: apreiškimą Mergelei Marijai, krikštą Jordane ir Sekmines. Taigi Dvasia dalyvauja Kristaus prasidėjime, apsireiškia jo viešo gyvenimo pradžioje ir pačioje pabaigoje, kai išsipildo mokiniams duotas pažadas atsiųsti Globėją.

Krikščioniškoje ikonografijoje ypač dažnai Šventoji Dvasia vaizduojama kaip baltas balandis. Šis vaizdavimas remiasi evangelijose aprašyta (žr. Mt 3, 16; Mk 1, 10; Lk 3, 22; Jn 1, 32) Kristaus krikšto scena: visi keturi evangelistai mini, kad Jėzaus krikšto metu Šventoji Dvasia nusileido tarsi balandis. Tačiau evangelistas Lukas ypač pabrėžia šio nusileidimo kūniškumą, tvirtindamas, kad Dvasia tikrai nusileido balandžio pavidalu: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.“

Apreiškimo Mergelei Marijai scenose Mergelė įprastai vaizduojama su angelu, bet kartais virš jų kaip baltas balandis sklando Šventoji Dvasia. Vieną pirmųjų apreiškimo, dalyvaujant Šventajai Dvasiai balandžio pavidalu, vaizdavimo pavyzdžių matome Švč. Mergelės Marijos didžiosios bazilikos Romoje mozaikoje (V a.). Ilgą laiką šis pavyzdys buvo bene vienintelis. Apreiškimo Marijai ikonografijoje Šventosios Dvasios vaizdavimas balandžio pavidalu galutinai įsigali tik XI–XII a.

Taip pat ir Sekminių ikonografijoje Šventoji Dvasia dažnai vaizduojama kaip balandis, nors Apaštalų darbuose (žr. Apd 2, 2–3), kuriuose pasakojama apie Dvasios atsiuntimą Sekminių dieną, balandis neminimas: „Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų.“

Užtvaras naikinanti Dvasia

Šventosios Dvasios simboliai (ugnis, vėjas, balandis, vanduo) padeda ją suprasti. Vanduo teikia gyvybę, Dvasia taip pat yra gyvojo vandens šaltinis. Šventajame Rašte pabrėžiama, kad Dvasia dvelkia, kur nori (žr. Jn 3, 8). Ji kuria įvairovę, kuri perteikiama vėjo metafora. Ji susieja skirtybes. Ji liepsnoja kaip degantis ir nesudegantis krūmas, krinta žemėn liepsnos liežuviais, kalba visuotine meilės kalba, leidžiančia žmonėms suprasti vieniems kitus. Ugnis sutirpdo ir panaikina santykių užtvaras, kad liautumės slėpęsi už savo vardų, etikečių, įsitikinimų. Ši ryjanti ugnis – tai meilė.

Kristaus nušviesti ir Dvasios veikiami, pabundame iš apsnūdimo ir miego. Veikiant Dvasiai atpažįstame mums suteiktą galią kartu kurti, bendradarbiauti, dalyvauti dieviškųjų Asmenų bendrystėje, t. y. būti amžino dieviškojo meilės šokio dalyviais. Šventąją Dvasią galime vadinti mumyse gyvenančia Viltimi. Jos dėka tampame gyvais žmonėmis.

Agnė Rymkevičiūtė

Parengta remiantis interneto šaltiniais ir Richard Rohr, Mike Morrell knyga Dieviškasis šokis. Švč. Trejybė ir asmens transformacija, vert. A. Leskauskaitė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2019.

• «