Teisėjų knyga

Pagal Senojo Testamento chronologiją, Teisėjų knyga priklauso pereinamajam laikotarpiui nuo Jozuės užkariavimų iki karališkosios valdžios pradedant Samueliu ir Sauliumi. Daugeliu atžvilgių ją galima vadinti pereinamojo laikotarpio knyga: čia vyksta perėjimas nuo užkariautos žemės prie apgyvendintos žemės, taip pat nuo laikotarpio, kai „kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga“ (Ts 17, 6), iki karalių epochos. Taigi knyga užima tarpinę vietą tarp

Jozuės ir Samuelio, tarp pažadėtosios žemės užkariavimo ir monarchijos įkūrimo.
Skaitant knygą susidaro sumaišties ir smurto įspūdis, kurį dar labiau sustiprina aiškios teksto struktūros stoka. Čia randama įvairios apimties pasakojimų apie karo vadus ir charizmatiškus lyderius, iškilusius nuolat kintančiuose teritoriniuose konfliktuose su kaimyninėmis tautomis. Šiuose pasakojimuose įvairios grupės, klanai ar gentys stengiasi užkariauti tam tikrą teritoriją arba atsikratyti galingo priešo, tačiau tarp atskirų epizodų nėra matyti jokio aiškaus geografinio ar laiko ryšio. Taip pat nėra jokio išsiskiriančio personažo, kuris formuotų visą knygą, jokio patriarcho, karaliaus ar pranašo, nėra ir jokios centrinės vietos ar pagrindinio įvykio, kuris galėtų būti laikomas pasakojimo centru.

Tad apie ką pasakoja Teisėjų knyga ir su kuo ji susijusi? Įtraukdama įvairiausius personažus (didvyrius, nugalėtojus ar pralaimėtojus, moteris, kovojančias už gyvenimą, ar moteris, žvelgiančias į mirtį), ji nagrinėja klausimą, kaip visuomenė gali susikurti arba sunaikinti save. Tai darant piešiama dažnai karikatūriškai atrodanti tokio projekto galimybių ir pavojų panorama. Istorinis kontekstas, kuriame buvo parašyta knyga ir kurio klausimai bei problemos čia tampa akivaizdūs, yra tikriausiai laikotarpis po tremties, o ne priešmonarchinis Izraelio laikotarpis.

Knygos pavadinimas

Teisėjų knygos pavadinimas yra kilęs iš hebrajų kalbos žodžio šaknies šafat, reiškiančios „teisti“ arba „valdyti“. Tačiau, išskyrus Deborą, nė vienas iš knygoje minimų asmenų neatlieka teisėjo vaidmens teisine prasme. Be to, neskaitant Ts 2, 16–18 pateiktos santraukos („VIEŠPATS pažadino jiems teisėjus“), niekas nevartoja „teisėjo“ vardo, išskyrus vieną vietą, kuri, beje, yra knygos viduryje Ts 11, 27 ir kur šis vardas taikomas pačiam Dievui („VIEŠPATS, teisėjas, šiandien teisia – sprendžia izraelitų ir amonitų bylą!“). Knygoje kalbama apie keletą asmenų, kurie arba „teisia“ (šafat) šalį, arba „gelbsti“ (jaša) ją. Taigi turime dvi skirtingas personažų grupes. Vieni yra „gelbėtojai“, išlaisvinantys savo gentį iš priespaudos. „Gelbėtojais“ vadinami Otnielis (3, 9) ir Ehudas (3, 15), tačiau čia reikėtų paminėti ir Šamgarą (3, 31), Gideoną (6, 14. 37; 8, 22), Tolą (10, 1) ir Samsoną (13, 5), apie kuriuos taip pat sakoma, kad jie „išgelbėjo“ arba „išgelbės“. Antrajai grupei priklauso personažai, kurių veiksmai apibūdinami veiksmažodžiu „teisti“. Tai Otnielis (3, 10), Debora (4, 4), Tola (10, 2), Jayras (10, 3), Iftachas (Jefta) (12, 7), Ibcanas (12, 8–9), Elonas (12, 11), Abdonas (12, 13–14) ir Samsonas (15, 20; 16, 31). Mokslininkai dažniausiai skirsto į „didžiuosius teisėjus“ (Otnielis, Ehudas, Debora ir Barakas, Gideonas, Iftachas ir Samsonas) ir „mažuosius teisėjus“. Pastarieji yra paminėti 10, 1–5 ir 12, 7–15 sąraše, pertraukiamame Iftacho pasakojimo, kuriame apie kiekvieną teisėją pateikiama trumpa anekdotinė pastaba ir tiksli chronologinė informacija. Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad šie sąrašai yra sudaryti pagal sąrašų, cirkuliavusių karališkose kanceliarijose, modelį.

Tiksli teisėjo funkcija lieka neaiški, kaip ir jo veiklos geografinis spindulys. Veiksmažodis šafat rodo, kad tai buvo tam tikra teisminė funkcija, galbūt susijusi su kitomis administracinėmis pareigomis. Kiti šią funkciją lygino su finikiečių titulu suffet, kuris, pagal Juozapą Flavijų (Contra Apionem Ⅰ), reiškė aukščiausius Kartaginos pareigūnus.

Sujungus abi teisėjų grupes, gaunamas dvylikos asmenų sąrašas, iš jų kai kurie atlieka tiek teisėjo, tiek gelbėtojo funkcijas. Tačiau yra ir tokių personažų, kurie nei teisėjauja, nei gelbsti, būtent Jaelė (Ts 4–5) ir Abimelechas (Ts 9). Ts 17–21 galiausiai nė viena iš šių veiklų neminima, o Pirmojoje Samuelio knygoje vėl atkreipiamas dėmesys į teisėjo funkciją, kuri priskiriama Eliui (1 Sam 4, 18) ir Samueliui (1 Sam 7, 15 rašoma: „Samuelis buvo Izraelio teisėjas visą savo gyvenimą“, o 1 Sam 12, 11 Samuelį mini kaip išlaisvintoją kartu su Jerubaalu, Bedanu ir Iftachu). Tai rodo, kad Samuelis pagal „chronologiją“ iš ankstesnių pranašų vis dar priskiriamas teisėjų epochai.

Knygos literatūrinis žanras

Teisėjų knygos pasakojimai priklauso literatūros žanrui, kurį kai kurie tyrinėtojai vadina „istoriniu romanu“. Jis pasižymi tuo, kad „pavyzdiniai“ personažai, paimti iš liaudies tradicijos, vaizduojami humoristiškai ir karikatūriškai, siekiant paskatinti skaitytoją kritiškai mąstyti ir vertinti. Šiuo atžvilgiu knyga gali būti suprantama kaip raginimas kritiškai pažvelgti į ideologijas ir institucijas neapibrėžtumo ir permainų laikotarpiu. Be to, Teisėjų knyga apima ir keletą poezijos formų: pasakėčią (9, 8–15), pergalės giesmę (5, 2–31) ir mįslę (14, 14).

Knygos struktūra

Pirmo skyriaus struktūra orientuota į geografinę ašį, einančią iš pietų į šiaurę (nuo Judo iki Dano), ji yra pasakojamojo ciklo 3, 7 – 16, 31 pagrindas. Ji lydi Izraelio moralinio nuosmukio procesą, kuris susijęs su vis blogėjančiais santykiais su Dievu. Egzegetai iš esmės sutaria dėl bendros knygos struktūros: po (dvigubo) įvado (1, 1 – 3, 6) eina pagrindinė dalis (3, 7 – 16, 31), po jos seka (dviguba) pabaiga, dažnai laikoma savotišku priedu (17–21). Taip pat sutariama dėl reguliariai pasikartojančios schemos, kuri pirmą kartą pasirodo 2, 11–19. Pasak šios schemos, izraelitai daro tai, kas Dievo akyse yra bloga: jie atitolsta nuo Dievo ir garbina kitus dievus. Tuomet Dievas nukreipia savo pyktį prieš juos ir atiduoda juos priešams, t. y. kaimyninėms tautoms. Tačiau Dievas pasigaili savo raudančios engiamos tautos ir siunčia jai gelbėtoją, kuris išlaisvina ją iš priešų. Paskui kurį laiką įsivyrauja ramybė, kol miršta teisėjas ir viskas prasideda vėl iš naujo. Tačiau šis ciklinis judėjimas ne visada vaizduojamas vienodai, ne visai Teisėjų knygai galima pritaikyti šią schemą, ir ne visi teisėjai turi tą patį braižą.

Knygos centre – teisėjas Iftachas, minimas tiek didžiųjų, tiek mažųjų teisėjų sąraše. Teisėjų knyga – literatūrinis kūrinys, panašus į simfoninę poeziją. Iftacho istorija (Ts 10, 6 – 12, 7) yra svarbiausias epizodas, kuris, savo ruožtu, koncentruotai susietas su pagrindine mintimi „Viešpats, teisėjas, teisia […]“ (11, 27). Teisėjo Iftacho istorijos tema yra problemiška, nes Dievo pažadas „atiduoti Izraeliui žemę“ nebuvo išpildytas. Su tuo susijusi tema – Izraelio nuolatinis nepaklusnumas ir Dievo veiksmų laisvė, prieštaraujanti Izraelio pretenzijoms pasinaudoti Dievu. Pastebima, kad iki Iftacho istorijos pasirodantys personažai yra labiau laimėtojai, o po jos minimi personažai – dažniausiai pralaimėtojai. Tai dar kartą patvirtina teiginį, kad Iftacho istorija yra knygos lūžio taškas.

Kai kurie tyrinėtojai stengėsi išskirti pagrindinę temą, pagal kurią būtų galima nubrėžti nuoseklią visos knygos struktūrą. Jie iškėlė hipotezę, kad knyga aprašo spiralės formos Izraelio santykių su savo Dievu nuosmukį. Šiuo požiūriu, skaitant knygą, chaosas vis didėja, o minėti kandidatai į teisėjų pareigas tampa vis mažiau patikimi. Ypač pabrėžtina, kad knyga, pasitelkdama ironiją kaip stiliaus priemonę, perteikia visišką bet kokios tvarkos žlugimą, todėl galiausiai tauta netenka vadovų, teisėjų ir teisingumo, o skaitytojas yra raginamas pats priimti sprendimą.

Feministinės studijos daugiausia dėmesio skiria moterų personažų iškilimui ir žlugimui bei jų santykiams, o tai irgi interpretuojama kaip Izraelio ir Dievo santykių žlugimo atspindys. Iš tiesų, iš eilės skaitant pasakojimus, galima pastebėti vis blogėjančią moterų padėtį ir elgesį su jomis: nuo stiprios Achsos pozicijos ir reikalavimo (Ts 1, 12–15), Deboros autoriteto ir Jaelės didvyriškumo (4–5) prieiname prie Iftacho dukters paaukojimo (11), Samsono žmonos nužudymo (14) bei levito antrosios žmonos išprievartavimo ir nužudymo (19), kol galiausiai tampame pagrobimų, išprievartavimų ir žudynių, kurias turi patirti benjaminų moterys ir moterys iš Jabešo Gileade ir Šilo, liudininkais (20–21).

Kun. Linas Šipavičius

• «
• »