01
04 /
2026
Juk kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto, į vidurį šalies, skirtos pražūčiai, tarsi nepermaldaujamas galiūnas (Išm 18, 14–15).
Tai turbūt labiausiai girdėta ir cituojama (ypač advento ir Kalėdų laikotarpiu) ištrauka iš mums gana paslaptingo ir mažai pažįstamo Senojo Testamento šedevro – Išminties knygos.
Pagal „amžių“ tai paskutinė Senojo Testamento knyga. Nors autorystė tradiciškai priskiriama išminties simboliui – karaliui Saliamonui, knyga parašyta daug vėliau – galimai paskutiniame šimtmetyje prieš Kristaus gimimą. O kai kurie Biblijos tyrinėtojai net daro prielaidą, jog tekstas užrašytas I a. pradžioje, t. y. jau gimus Kristui.
Dėl savo graikiškos kilmės – knyga greičiausiai parašyta nežinomo diasporos autoriaus, žydo, Aleksandrijoje (Egipte), graikų kalba, – Išminties knyga yra įtraukta į krikščioniškąją Bibliją (Septuagintą ir Vulgatą), tačiau nepriimta į hebrajiškąją Bibliją (Tanachą). Kaip ir kitos deuterokanoninės knygos, katalikų ir ortodoksų tradicijose ji laikoma įkvėpta, o protestantų tradicija ją laiko apokrifine.
Kiek marginalizuota, nelengvai skaitoma ir mažiau komentuota, nei kiti Biblijos tekstai, ši knyga visgi turi savo išskirtinę vietą Šventajame Rašte. Ji egzegetų vadinama „idealiu tiltu tarp Senojo ir Naujojo Testamento“, beje, taip pat tarp judaistinės ir graikiškos (pagoniškos) pasaulėžiūros ir kalbėsenos. Knyga teikia kiek kitokį – naują žvilgsnį į šventosios istorijos įvykius, joje jaučiamas naujas Dvasios dvelksmas. Ji ruošia širdis krikščionybės naujovei.
Išminties knygą sudaro 19 skyrių, kuriuose gausu įvairių išminties žanro posakių. Paslaptingoji dieviškoji visagalybė, beveik įkūnyta Išmintis, Logos, atskleidžia čia savo gailestingumą. O joje prisimintas medis, iš kurio padarytas gelbstintis Nojaus laivas, pranašiškai peržengia istorijos ir ankstesnių interpretacijų ribas: Juk palaimintas yra tas medis, per kurį ateina teisumas (Išm 14, 7). Savo jau krikščioniškomis ausimis aiškiai girdime giesmę apie išganingąjį Kryžiaus medį.
Ypač svarbi knygos žinia ir naujovė – aiškiai įvardinta žmogaus nemirtingumo doktrina. Žmogaus amžinasis gyvenimas nebėra tik miglota viltis, kaip kitose Senojo Testamento knygose, o nuosekliai išdėstyta teologinė mintis.
Juk Dievas mirties nepadarė ir nesidžiaugia gyvųjų žūtimi, – tam, kad būtų, jis sukūrė visa. Visi pasaulio kūriniai savaime yra sveiki, jie neturi mirtinų nuodų, Hadas žemėje neviešpatauja. Juk teisumas yra nemarus (Išm 1, 13–15).
Savo tiksliu stiliumi Išminties knygos autorius įvardina mirties ir blogio atsiradimo priežastį: Juk Dievas sukūrė žmogų, kad būtų nemarus, padarė jį savo amžinybės paveikslu. Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai draugėje tai patiria (Išm 2, 23–24).
Dauguma tyrinėtojų Išminties knygą dalija į tris dideles dalis.
Pirmoji dalis (1–6 skyriai) vadinama eschatologijos knyga. Čia skelbiama žinia apie Dievo planą dėl teisiųjų ir nedorėlių likimo.
Antroji dalis (7–9 skyriai) vadinama išminties tekstu. Išmintis čia šlovinama kaip nemirtingumo garantas, Saliamono pavyzdžiu meldžiama išminties kaip didžiausios dovanos.
Trečioji dalis (10–19 skyriai) – istorijos knyga. Šiuose skyriuose apmąstoma išminties veikla Izraelio praeityje. Dėl žmonijos ir tautos patirtos Dievo malonės ir dabartyje yra gyva viltis: Dievas nuolat dovanoja mums savo išmintį – daug aukštesnę ir tyresnę už vien žmogiškąjį dalykų supratimą.
Mes sunkiai atspėjame, kas yra žemėje, ir tik triūsdami randame tai, kas po ranka, bet kas ištyrė tai, kas yra danguje? Kas būtų sužinojęs tavo užmojį, jeigu tu nebūtum davęs išminties ir siuntęs savo šventosios dvasios iš aukštybių? Taip įvyko, kad žemės vaikų takai buvo ištiesinti, žmonės išmokyti, kas tau malonu, ir išgelbėti išmintimi (Išm 9, 16–18).
Ses. Emanuela Linda Ceple SJE
