01
05 /
2026
Pal. Antaninas Bajevskis (Antonin Bajewski), jauniausias iš Antrojo pasaulinio karo kankinių, paaukojusių gyvenimą koncentracijos stovykloje, iškeliavo pas Viešpatį neįtikėtinai brandus. Pagal kilmę buvo tikras vilnietis, vienas iš vos keleto iškeltųjų į altoriaus garbę, kurie kūdikystę ir vaikystę praleido šiame mieste.
Būsimas palaimintasis, pasaulietiniu vardu Jonas Eugenijus (Jan Eugeniusz), gimė 1915 m. sausio 17 d. Vilniuje, gana pasiturinčioje šeimoje. Tėvo Jono (Jan) valdyta spaustuvė buvo įkurdinta Subačiaus g. 8 name; motina buvo vardu Anelė (Aniela). Trys Jono Eugenijaus broliai mirė vos gimę, tad jis užaugo kaip vienturtis. Buvo pakrikštytas Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje. Šeštaisiais gyvenimo metais pradėjo eiti į pradinę mokyklą. Vėliau mokėsi realinėje J. Lelevelio, paskui – humanitarinėje A. Mickevičiaus gimnazijoje, kurią 1933 m. baigė puikiais pažymiais. Buvo išskirtinai gabus, ypač kalboms, kurių keletu bendravo laisvai.
Baigęs gimnaziją, priešingai tėvų norams, Jonas Eugenijus ryžtingai pasuko kunigystės keliu. Apie šį sprendimą pasakojo: „Gavęs atestatą 1933 m., susidūriau su dilema: tapti vienuolynui priklausančiu ar dieceziniu kunigu. Kadangi seminarijoje jau turėjau gimnazijos draugų ir juos dažnai ten lankydavau, pasirinkau pastarąjį variantą, nors širdimi linkau vienuolyno link.“ Tuomet būsimas palaimintasis įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Vis dėlto po metų ėmėsi svarstyti vienuolinį pašaukimą ir 1934 m. rugpjūčio 17 d. įstojo į Mažesniųjų brolių konventualų (pranciškonų) ordiną Lenkijoje, netoli Varšuvos, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo garbei įkurtame Nepokalianuve (Niepokalanów). 1934 m. rugsėjo 1 d. čia gavo abitą ir vienuolinį Antanino vardą, paskui atliko vienų metų noviciatą, po kurio išvyko į Krokuvą studijuoti filosofijos ir teologijos. Krokuvoje 1938 m. lapkričio 1 d. davė amžinuosius vienuolinius įžadus ir 1939 m. gegužės 1 d. priėmė kunigystės šventimus. Primicijų šv. Mišias Vilniuje aukojo 1939 m. birželio 13 d., tačiau šios akimirkos jau nesulaukė metais anksčiau miręs Antanino tėvas.
Pirmąja tarnystės vieta dvidešimt ketverių kunigui tapo jau pažįstamas Nepokalianuvas. Iškalbingas faktas, kad vienuolyno gvardijonas šv. Maksimilijonas Kolbė pasirinko t. Antaniną, nepaisydamas jo jauno amžiaus, būti savo antruoju pavaduotoju, t. y. antruoju vikaru vienuolyne, kuriame tuo metu gyveno daugiau negu 700 (!) brolių. Be to, būtent t. Antaninui perdavė savo eitas redaktoriaus pareigas kunigams skirtame žurnale lotynų kalba Miles Immaculatae („Nekaltai Pradėtosios karys“). Būsimas palaimintasis garsėjo kaip uolus, išskirtinių žinių, gilaus tikėjimo ir maldingumo bei delikataus bendravimo kunigas.
Dėl silpnos sveikatos pirmuosius tarnystės Nepokalianuve mėnesius t. Antaninas praleido rekreaciniuose vienuolyno namuose už poros kilometrų nuo pagrindinių Nepokalianuvo pastatų. Tai leido jam išvengti vokiečių armijos pirmosios areštų bangos, užklupusios vienuolyną 1939 m. rugsėjo 19 d. Dar gerus metus vykdė savo vienuoliškas ir kunigiškas pareigas – yra išlikę tuo laiku jo ranka rašytų Krikšto liudijimų. 1940 m. prieš Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę atliko paskutiniąsias vienuolines rekolekcijas.
1941 m. vasario 17 d. t. Antaninas buvo areštuotas sykiu su šv. Maksimilijonu Kolbe ir keletu kitų brolių, kuriuos uždarė į Paviako (Pawiak) kalėjimą Varšuvoje. Liudijama, jog ten būsimas palaimintasis palaikė likimo draugų dvasią, juos drąsindamas, dalindamasis maistu, pasižymėdamas kantrybe ir skatindamas gerai elgtis. Kalėjime t. Antaninas nenusivilko vienuolinio abito ir dėl to užsitraukė papildomų persekiojimų. Tų pačių metų balandžio 5 d. buvo atgabentas į Aušvico koncentracijos stovyklą ir išsyk žiauriai primuštas dėl to, kad atsisakė mindžiodamas paniekinti pranciškonišką rožinį, kurį nešiojo prisisegęs prie šono. Be to, užsikrėtė vidurių šiltine ir buvo paguldytas į ligonių baraką. Jame kiek įmanydamas toliau tarnavo aplinkiniams – ir pagelbėdamas fiziškai, ir organizuodamas bendrą vakarinę maldą, ir klausydamas išpažinčių. Koncentracijos stovyklos baisumus kantriai pakėlė, kartodamas: „Esu su Kristumi prikaltas prie kryžiaus.“ Vieno Aušvice buvusio kunigo paprašė: „Pasakyk mano broliams Nepokalianuve, kad miriau čia ištikimas Jėzui ir Marijai.“ Taip ir įvyko prieš 85 metus, 1941 m. gegužės 8 d., dvidešimt šešerių t. Antaninui stovykloje praleidus vos mėnesį ir ką tik paminėjus antrąsias kunigystės metines.
1999 m. birželio 13 d. sykiu su kitais 107 Antrojo pasaulinio karo kankiniais popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtas palaimintuoju, Antaninas Bajevskis dabar Bažnyčioje minimas bendrą šių kankinių minėjimo dieną birželio 12 d. ir atskirai gegužės 8 d., jo paties iškeliavimo į Dangų dieną.
Vilija Vareikienė
