01
05 /
2026
Pirmojoje Karalių (1 Kar) ir Antrojoje Karalių (2 Kar) knygose sutelkti pasakojimai chronologiškai apima didžiulį Biblijos tautos istorijos tarpsnį. Tiksliau – šiuose pasakojimuose skaitytojas itin intensyviai vedamas per ištisas jos istorijos epochas ir dramatiškus įvykius, kaskart kiek stabtelint tam, kad nebūtų pamesta tiesiogiai ar netiesiogiai čia įtvirtinama esminių klausimų sampyna: kur šiuose įvykiuose yra Biblijos Dievas? Kur juose yra žmogus? Tolimi ar artimi jie vienas kitam? Trumpai pasižvalgykime po šias istoriografines knygas, apibendrindami jose sutelktą pasakojimą keletu aspektų.
Nu(si)teikimas: dramatiška kryčių istorija
Pasakojimas šiose knygose prasideda Dovydo istorijos epilogu 1 Kar 1, 1 – 2, 12, tada 1 Kar 2, 13 atveda į Saliamono epochą, o 2 Kar 25 skyrius užsklendžiamas Babilonijos tremtimi. Chronologiškai – tai kelių šimtmečių laikotarpis, maždaug nuo 960 m. pr. Kr. iki 586 m. pr. Kr.
Į šiuos šimtmečius patenka svarbūs ir dramatiški įvykiai Biblijos tautos gyvenime: pirmosios šventyklos pastatymas, vieningos karalystės kūrimas, tarptautiniai ryšiai, stiprėjantys prekybiniai mainai, ekonominio klestėjimo ir nuosmukio laikai, vieningos karalystės skilimas į šiaurinę Izraelio ir pietinę Judo karalystes, pirmosios žlugimas 722 m. pr. Kr. dėl imperialistinės Asirijos proveržio, ilgas ir silpnesnėms tautoms skaudžiai atsirūgęs šios imperinės galios klestėjimas VIII–VII a. pr. Kr. to meto senovės Artimuosiuose Rytuose, galiausiai Babilonijos iškilimas ir asirų žlugimas, taigi jau naujų imperialistų proveržis į Judą lemiamais 586 m. pr. Kr., jį sekusi tremtis į Babiloniją. 1 Kar ir 2 Kar knygų pasakotojai sukasi šių audringų įvykių verpetuose. Jie, regis, gerai informuoti apie tarptautinius ir krašto vidaus įvykius, žino ir kritiškai vertina Izraelio ir Judo karalių veikimo strategijas, atvirai pasakoja karalysčių istoriją, pradžioje – abiejų, paskui, po šiaurinio Izraelio žlugimo, tęsia tik Judo. Jie nesibodi atskleisti karalių dvarų intrigų, jų nuopuolių, keliaklupsčiavimo prieš engėjus, paskui prieš jų dievus ir jų vertybes. Šiose knygose išties visko labai daug.
Įvykių raida čia turi nuolatinio nuosmukio žymę: krytis, darkart krytis, vėl… iki visa ko netekimo 2 Kar pabaigoje. Kas tas „visa kas“? Apčiuopiamu pavidalu – tai žemė, šventykla, dovydiškasis sostas. Biblijos tautos savimonėje visa tai rėmėsi į esmišką jos būvio sandą – santykį su Dievu. Bibliniu požiūriu šis santykis visuomet apima ir viltį, pažadą, perspektyvą. Kai Biblijos istoriografai Jozuės knygoje (Joz) pradeda pasakoti savo tautos istoriją, jie iškart susikoncentruoja į tai, kaip pildosi žemės pažadas. Čia pasakojama įtaigi epopėja, žinoma, prasilenkianti su istoriniu faktiškumu (tai atskiros aptarties reikalaujantis klausimas), tačiau pasakotojams svarbu pasakyti viena – anuomet pažado žemė buvo visa mūsų. Tie patys istoriografai kitose knygose, taip pat ir 1 Kar bei 2 Kar, tęsia Joz knygos epopėja pradėtą pasakojimą, vis įausdami į jį tąją nuosmukio giją, kol galiausiai 2 Kar pabaigoje paaiškėja, jog žemė jau nebe mūsų.
Žemę okupavo svetimi, sosto irgi nebėra, šventykla sugriauta. Ar begali būti blogiau? Klausimas anuomet buvo teologiškai itin aštrus: kur gi mūsų Dievas? Ar šis Dievas, kuriuo mes rėmėmės kaip istorijos Viešpačiu, vis dar mūsų? Vis dar dėl mūsų? Akistaton su šiais klausimais teko stoti ir Biblijos istoriografams, ir to meto pranašams, ilgainiui ir išminčiams. Atidus 1 Kar ir 2 Kar knygų skaitymas neleidžia pamesti iš akių šios akistatos, taigi ir įtampos bei nuosmukio žymės šių knygų puslapiuose.
Dramatiška istorija su liūdna pabaiga ar vilties žyme?
Šiuolaikiniam skaitytojui atidžiai sekti visą šį pasakojimą tikrai gali pasirodyti nuobodu – nežinomi vardai, vietovardžiai, nebeaktualūs politiniai kontraktai ir jų kontekstai, tolimi kultūriniai papročiai ir religinės praktikos, galiausiai tam tikri pasikartojimai ir t. t. Kaip toks tolimas pasakojimas gali šiandien kalbėti kaip Dievo žodis mums? Ar gali? Gali. Kaip žodis apie viltį.
Nors 1 Kar ir 2 Kar knygose gausu nuorodų į tikrus istorinius įvykius, jų autoriai išties nesiekia kuo tiksliau jų perteikti. Jie nėra istoriografai moderniąja prasme, jie – istorijos teologijos kūrėjai. Tad jų pasakojimą esmiškai valdo pradžioje mūsų įvardinti klausimai: kur istorijos arenoje yra Biblijos Dievas? Kur juose yra žmogus? Taip, kurdami biblinę istorijos teologiją, jie yra tendencingi. T. y. pasakodami, kaip dramatiškai Biblijos tauta vieną po kito išgyvena nuosmukius ir praradimus, jie į visa tai žvelgia per savitą įvykių raidos vertinimo prizmę: Izraelį šiaurėje, o paskui Judą pietuose sužlugdė ne savo pažadams neištikimas Biblijos Dievas, o žmogaus neištikimybė Jam. Ypač kritiškai jie vertina karalių pasirinkimus. Pavyzdžiui, štai ką jie rašo apie pagarsėjusį Judo karalių Manasą (687–642 m. pr. Kr.):
Jis darė, kas buvo nedora VIEŠPATIES akyse […]. Jis atkūrė aukštumų alkus, kuriuos jo tėvas Hezekijas buvo sunaikinęs, atstatė aukurus Baalui ir padarė šventąjį stulpą, kaip buvo padaręs Izraelio karalius Ahabas. Jis garbino visas dangaus galybes ir joms tarnavo. Jis statė aukurus VIEŠPATIES namuose […]. Savo sūnų jis pervedė per ugnį, užsiėmė kerėjimais ir būrimu, tarėsi su dvasiomis ir raganiais. (2 Kar 21, 2–6)
Jų akimis, žemiau nekrintama – jie vienareikšmiškai laiko Manasą blogiausiu iš visų Judo karalių, – šiame skaitinyje atspindima, kad šis valdovas į religinį savo tautos gyvenimą įvedė visokio plauko stabmeldystę, pradedant astralinėmis Asirijos ir baigiant vietinėmis Palestinos dievybėmis. Ir visa tai vyko dovydiškajame soste, kuriame telkėsi mesijinė viltis ir ateities pažadas (2 Sam 7). Kokia dar ateitis, kai taip gausu nuodėmės? „Nedorumo formulė“ 1 Kar ir 2 Kar knygose yra itin dažna, atidžiam skaitytojui ji tikrai neprasprūs pro akis. Tai realizmo ir pesimizmo dozė pasakojime, tendencingai lydinti į liūdną pabaigą. Tačiau yra dar kai kas reikšmingo. Tai paradoksali pasakojimo užsklanda. Apie ką ji?
Kaip jau sakėme, pasakojimas 2 Kar 25 užsklendžiamas Babilonijos tremtimi. Kaip tik šiuo momentu, regis, visiškoje neviltyje, 2 Kar 25, 27–30 paradoksaliai fiksuojama įstabi vilties prošvaistė Judo tremtiniams: Jehojachinas – dovydiškasis karalius – Babilono karaliaus išlaisvinamas iš kalėjimo ir, dar daugiau, pasodinamas į „krėslą, aukštesnį už visus krėslus karalių, buvusių pas jį Babilone“ (2 Kar 25, 28). Tai paskutinės 2 Kar knygos eilutės, taigi paskutinės ir viso istoriografinio veikalo nuo Joz iki 2 Kar knygos eilutės. Tokia pabaiga netikėta ir itin reikšminga, nes Biblijos tautos istoriją atveria ateičiai. Papasakoję savo tautos istoriją kaip nuosmukio istoriją, savo pasakojimą 2 Kar 25 baigę Judo karalystės, taigi ir dovydiškojo sosto, žlugimu, pasakotojai nuoroda į Jehojachiną tarytum brėžia istorijos tiesę naujam etapui. Tokia pabaiga – tai didžiojo klausimo apie ateitį būklė: ar po viso to, kas įvyko, dar galios Biblijos Dievo pažadas būti žmogui artimu Dievu istorijos raizgynuose?
Tokį pasakojimą pirmiausia skaitė tremties ir potremtinės epochos žmogus, sunkiai beatsigaunantis po viso to, kas su jo tauta nutiko. Ar dar įmanoma, kad tokioje dramatiškoje mūsų istorijoje „pasirodys“ Dievas? Ar dar patirsime Jo artumą? Pasakotojų atsakymas yra „taip“: ten, kur buvo gausu mirties, darkart prasiveržė gyvenimo viltis. Tokia 2 Kar knygos, o ir visos Joz–2 Kar istoriografijos pabaiga komentuojama kaip iškalbinga ir mums: istorijoje vyksta nuodėmės teismas (nuosmukio istorija su liūdna pabaiga), tačiau Biblijos Dievas visuomet išlieka tuo, kuris „tarp kreivų linijų rašo tiesiai“. Ar pajėgs žmogus dabar įsitverti į Dievo artumą? Argi ne apie tai – argi ne apie įsitverti į tai – 1 Kar ir 2 Kar knygų pasakojimai yra šiandien ir mums?
Formaliai: glaustai apie šaltinius ir pasakojimo etapus
Kuo gi 1 Kar ir 2 Kar knygų autoriai rėmėsi kurdami savo pasakojimą? Tai klausimas apie šaltinius, apie kuriuos egzegezės istorijoje būta ir tebėra įvairių hipotezių. Skaitytojas gali atkreipti dėmesį, jog 1 Kar minimi Saliamono metraščiai (1 Kar 11, 41), Judo karalių metraščiai (1 Kar 14, 29 ir kitur), Izraelio karalių metraščiai (1 Kar 14, 19 ir kitur). Tikėtina, kad tokios anuomet įprastos karalių dvarų kronikos galėjo būti pirminiu Biblijos tautos istoriografų šaltiniu. Visgi darkart verta pastebėti, jog šie istoriografai nebuvo faktų perrašinėtojai, jie kūrybingai interpretavo egzistavusius oficialius istorinius šaltinius. Tai reiškia, kad savo tautos istorijai, žvelgdami jau retrospektyviai, kaip aptarėme, jie suteikė savitą interpretacijos kryptį.
Štai pasakojimo etapai:
1. Dovydo istorijos epilogas ir dovydiškojo sosto įpėdinystės istorijos prologas: 1 Kar 1, 1 – 2, 12. Šioje dalyje skaitome pasakojimą apie Dovydo senatvę, intrigas dėl sosto įpėdinystės, Saliamono patepimą karaliumi ir jo tėvo mirtį.
2. Saliamono karalystės istorija: 1 Kar 2–11 skyriai. Kuriami du kontrastingi Saliamono valdymui skirti paveikslai: pirmasis skirtas Saliamono karalystės iškilimui, antrasis – Saliamono karalystės dekadansui. Po to, kai buvo plačiai apibūdinta Saliamono išmintis ir jo karalystės turtai, autorius atskleidžia negatyvias jo puses.
3. Skilusios monarchijos istorija iki Izraelio karalystės žlugimo: 1 Kar 12 – 2 Kar 17 skyriai. Po Saliamono mirties skyla vieninga Izraelio monarchija, prasideda dviejų karalysčių – Izraelio ir Judo – istorija.
4. Judo karalystės istorija iki galutinio Jeruzalės sugriovimo ir paskutinės deportacijos į Babiloniją: 2 Kar 18–25 skyriai. Šiaurinė Izraelio karalystė jau žlugusi, šiame etape įvykių sūkuriuose tik Judas pietuose.
Visas šis intensyvus pasakojimas – tai jo autorių bandymas paaiškinti, jog Biblijos tautos kryčius istorijoje lėmė ne žmogui tolimu tapęs Dievas, o Dievui tolimu tapęs žmogus. Krytis jų žvilgsniu turi vardą – nuodėmė. Ji yra tikroji istorijos rykštė. Istorijos kryžkelėse savo pasirinkimais vėto ir mėto žmogus, tačiau nuodėmė bibliniu žvilgsniu niekuomet nėra visa tiesa apie žmogų. Tad skaitant 1 Kar ir 2 Kar knygas būtina atkreipti dėmesį ir į dramatiškoje žmogaus istorijoje paradoksaliai prasiveržiančią vilties žymę. Tarytum nuolat ties visais slenksčiais ir visomis duobėmis čia rymotų žmogaus Ieškantysis ir Laukiantysis.
Dr. Ingrida Gudauskienė
