01
08 /
2026
„Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: Sakyk, kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ (Mt 26, 17), – šiais žodžiais pradedama Kristaus kančios istorija. Lyg ir žinome, bet turbūt iki galo neapmąstome fakto, jog svarbiausias krikščionių tikėjimo įvykis nutiko svarbiausios judaizmo šventės metu. Galbūt todėl šiandienė Biblijos egzegezė atsigręžia į žydiškąsias Jėzaus šaknis, idant šiame kontekste suprastų naujus Kristaus mokymo aspektus. Kalbėdami apie katalikišką liturginį kalendorių ir jo raidą, turime pradėti nuo pat pradžių – Jėzaus iš Nazareto veiklos. „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14) – gimė išrinktosios tautos nariu, priklausė Judo giminei ir karališkajai Dovydo atšakai, aštuntą dieną apipjaustytas gavo vardą Ješua, keturiasdešimtą dieną buvo paaukotas Šventykloje, kaip ir pridera pirmagimiui. Tiek paslėptasis, tiek viešasis Jėzaus gyvenimas vyko Antrosios Šventyklos laikotarpio judaizmo (516 m. pr. Kr – 70 m. po Kr.) liturginio kalendoriaus ritmu, kurį sudarė septynios šventės. Iš jų išskiriamos trys didžiųjų piligrimysčių šventės, per kurias Izraelio vyrai buvo įpareigoti nukeliauti į Jeruzalės Šventyklą ir paaukoti nurodytą auką.
Perėjimo šventė – Pascha, Pesachas (Velykos)
Tai svarbiausia Senosios Sandoros šventė, skirta paminėti izraelitų išlaisvinimą iš Egipto vergijos, kuomet mirtis ištiko visus egiptiečių pirmagimius, o izraelitai liko nepaliesti. Jėzaus laikais šventė prasidėdavo nisano mėnesio 14 dieną (kovas arba balandis), kuomet Šventykloje būdavo aukojamas Velykų avinėlis, o tos dienos vakare (pagal judėjų kalendorių – jau prasidedant nisano 15 d.) šeima švęsdavo iškilmingą vakarienę – seder, iškart po šios dienos prasidėdavo septynias dienas trunkanti Neraugintos duonos šventė.
Paschos šventė dažniausiai minima Evangelijų pasakojimuose. Jėzaus vaikystės pasakojimas užbaigiamas Velykų šventės metu atsitikusiu įvykiu: „Jo gimdytojai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę“ (Lk 2, 41–42). Lengva pasimesti tarp keliasdešimties tūkstančių piligrimų, atvykusių į šventę, tačiau šis pasakojimas kartu yra nuoroda į paskutiniąsias Jėzaus Velykas. Vienintelis evangelistas Jonas pamini, jog viešosios veiklos metu Jėzus šventė trejas Velykas: per vienas iš jų išvijo prekiautojus iš Šventyklos (Jn 2, 13–23), kitą kartą padaugino duoną (Jn 6, 4), o per trečiąsias įvykdė Atpirkimo darbą.
Kristus Paschai suteikia naują prasmę – Jis dabar yra tikrasis Velykų Avinėlis, kurio kraujas mus išgelbsti. Jis išveda mus iš mirties vergijos į naują gyvenimą. Galime tik įsivaizduoti, su kokiu džiaugsmu apaštalai ir pirmieji mokiniai švęsdavo Paschą, regėdami jos atnaujinimą prisikėlusio Jėzaus įvykyje.
Savaičių šventė – Šavuotas (Sekminės)
Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Paschos švenčiama Savaičių šventė, kuri pirmiausia buvo padėkos už javų derlių šventė, tuomet Šventykloje būdavo aukojamos grudų ir vaisių pirmienos. Jėzaus laikais ši šventė buvo vadinama Įstatymo gavimo švente, prisimenant, kaip Dievas ant Sinajaus kalno Mozei perdavė Įstatymą – tai simboliškos Dievo ir išrinktosios tautos vedybos, kuomet Viešpats sudarė Sandorą su izraelitais.
Kaip liudija Apaštalų darbai (Apd 2, 1–4), būtent šios šventės metu ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia ir taip gimė Bažnyčia. Egzegetai pastebi, kad Jėzus yra naujasis Mozė, kuris užkopė pas Dievą (Dangun Žengimas) ir gavo iš Tėvo Naująjį Įstatymą, nebe akmeninėse plokštėse, bet per Šventąją Dvasią. Kristuje Dievas su savo tauta sudarė naują ir amžiną Sandorą.
Palapinių šventė – Sukotas
Ji būdavo švenčiama aštuonias dienas rudenį, skirta prisiminti Izraelio klajones dykumoje 40 metų. Šventės pagrindinis akcentas – gyvenimas palapinėse, taip vėl sugrįžtant į dykumos laiką, kuomet izraelitai juto Dievo artumą ir Jo pagalbą.
Jono Evangelija mini, kad Jėzus dalyvavo šioje šventėje (Jn 7–8 sk.), egzegetai pamini kelias svarbias šventės tradicijas, kurias Jėzus panaudoja savo mokyme: „Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė: Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 37–38). Per Sukoto šventę kiekvieną dieną Šventyklos kunigai semdavo vandenį iš Siloamo tvenkinio ir pildavo jį ant aukuro, taip dėkodami Dievui už lietų. Jėzus sako, kad Jis yra Gyvojo Vandens šaltinis. Šventės metu moterų kieme būdavo uždegami masyvūs auksiniai žibintai, kurie simbolizavo izraelitus dykumoje lydėjusį Šviesos stulpą. Galbūt tokioje aplinkoje Jėzus ištaria, jog „Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
Likusios šventės buvo švenčiamos savose bendruomenėse, nereikalaujant vykti į Jeruzalę.
Trimitų šventė – Roš Hašana (Naujieji Metai)
Švenčiama rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje. Jos akcentas buvo pučiamas avino ragas (šofar), kviečiantis prisiminti, jog Dievas ateis teisti nedorėlių ir išgelbėti teisiųjų. Su šia švente prasidėdavo dešimties atgailos dienų laikas.
Evangelijos nemini šios šventės, tačiau jos temos apie artėjantį Dievo teismą ir būtinybę atsiversti skamba Jėzaus ir apaštalo Pauliaus mokyme.
Atgailos arba Permaldavimo diena – Jom Kipuras
Pasibaigus dešimčiai atgailos dienų, švenčiama atgailos šventė – vyriausiasis kunigas įžengdavo į Šventyklos Šventų Švenčiausiąją vietą ir ten atlikdavo permaldavimo apeigas už savo ir visos tautos nuodėmes, – tai buvo susitaikymo su Dievu šventė.
Laiško žydams autorius, remdamasis šia tradicija, moko, kad Jėzus yra tikrasis Vyriausiasis Kunigas, įžengęs į Dangiškąją Šventyklą, atlikęs permaldavimo Auką kartą ir visiems laikams, paaukodamas pats save.
Šviesos šventė – Chanuka
Jėzaus laikais tai buvo palyginti nauja šventė, dabar ji dažnai sutampa su krikščioniškomis Kalėdomis. Jos metu minėtas 164 m. pr. Kr. įvykęs Šventyklos apvalymas ir atšventinimas. Ji buvo švenčiama aštuonias dienas, nes, pasak tradicijos, tiek laiko septynšakėje Šventyklos žvakėje neišseko aliejus, nors jo buvo labai mažai. Jėzaus amžininkams ši šventė kartu žadino mesijines viltis: kaip graikų priespaudos metais Dievas pažadino Judą Makabiejų, kuris išvadavo tautą, taip ir dabar, kenčiant romėnų okupaciją, Dievas turėtų atsiųsti naują gelbėtoją. Todėl neatsitiktinai šios šventės metu Jėzus verčiamas prisipažinti, ar jis yra tas laukiamasis gelbėtojas: „Jeruzalėje buvo Šventyklos pašventinimo iškilmė. Buvo žiema. Jėzus vaikščiojo Šventykloje, po Saliamono stoginę. Ten jį apspito žydai ir ėmė klausinėti: Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ (Jn 10, 22–24).
Burtų, lemties, Apvaizdos šventė – Purimas
Viena iš džiaugsmingiausių švenčių, primenančių Naujuosius Metus, minima kovo mėnesį ir skirta prisiminti įvykius, aprašytus Esteros knygoje, kur pasakojama, kaip Dievas išgelbėjo tremtyje esančius žydus nuo sunaikinimo. Jėzaus laikais ši šventė buvo vilties ženklas, pamokantis, jog Dievo Apvaizda niekada neapleidžia savo tautos ir visos jos nelaimės išeina į gera. Šios šventės metu valgomi saldumynai, dalinamos dovanėlės, aukojama vargšams.
Kai kurie biblistai mano, kad evangelisto Jono neįvardinta šventė (Jn 5, 1), kurios metu Jėzus pagydo 38 metus sirgusį paralyžiuotąjį, yra Purimas. Taip Jėzus apreiškia, kad Dievo Apvaizda visada žino tinkamiausią metą ateiti į pagalbą.
Švenčių šventė – šabas (šeštadienis)
Septintosios dienos tradicija – judaizmo ašis, skelbianti, jog Dievas yra istorijos ir laiko Viešpats. Tačiau būtent šabo šventimas tapo nesantaikos tarp Jėzaus ir fariziejų kertiniu akmeniu. Nei Jėzaus kalbos, nei padaryti stebuklai nesukeldavo tokio nepasitenkinimo, kaip Jėzaus elgesys per šabą. Evangelijose gausu pasakojimų, kaip Jėzui ir Jo mokiniams buvo nuolat priekaištaujama, kad jie laužo šabą. Net viena iš pagrindinių abejonių Jėzaus asmeniu ir buvo dėl šabo nesilaikymo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“ (Jn 9, 16). Tačiau Jėzus nebuvo nusistatęs prieš šabą, Jis kaip tik šią dieną laikė skirtą tam, kad būtų daromi Dievo darbai: „Aš klausiu jus, ar per šabą leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ (Lk 6, 9). Galiausiai Jėzus priminė, jog šabo esmė – ne skrupulingas taisyklių laikymasis, o Dievo darbų šventimas, padėka už gyvenimą: „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27).
Nors Bažnyčia gan greitai, atsiverdama pagoniškajam pasauliui, atsisakė judaizmo tradicijos švenčių, tačiau dalis jų išliko suaugusios su nauja, jau krikščioniškosios Atpirkimo istorijos, prasme.
Kun. Robertas Urbonavičius
