07
07 /
2026
„Kodėl viena diena yra svarbesnė už kitą, kai ta pati saulė apšviečia kiekvieną metų dieną? Jos skiriasi VIEŠPATIES išmintimi, – jis nustatė metų laikus ir šventes. Kai kurias dienas jis išaukštino ir pašventino, o kai kurias padarė šiokiadieniais“ (Sir 33, 7–9), – taip paprastai viena iš paskutinių Senojo Testamento knygų paaiškina liturginio kalendoriaus prasmę ir tikslą.
Liturginės šventės formuoja ir pašventina mūsų laiką, suteikia jam prasmę ir padeda išgyventi Išganymo istorijos įvykius. Šis vienų ar kitų dienų ypatingesnis minėjimas neapsiriboja vien liturginiu dėmeniu – Eucharistijos šventimu ar asmenine malda, – bet įgauna ir socialinį-kultūrinį aspektą. Įvairios liturginės šventės apauga papročiais, tradicijomis, kurios kartais užgožia pačią šventės prasmę (kas yra ištikę daugumą didesnių katalikiškų švenčių, ypač Vakarų pasaulyje), tačiau vis vien liturginė-teologinė žinia išlieka pagrindu, kurį pakeitus ar pašalinus ir papročiai nebetenka savo prasmės.
Todėl svarbu vis iš naujo priminti ir prisiminti liturginių apeigų ir švenčių ciklo prasmę. Ne veltui viena iš pirmųjų Vatikano II susirinkimo konstitucijų buvo skirta liturgijos temai (Sacrosanctum Concilium, 1963 m. gruodžio 4 d.), joje vėl iš naujo priminta lotyniškojo Romos rito liturginių metų esmė ir sandara: „Mylinti Motina Bažnyčia yra įsitikinusi nustatytomis metų dienomis turinti su pagarba minėti išganomąją veiklą, atliktą jos dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvieną savaitę Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini Viešpaties prisikėlimą, kurį dar kartą per metus kartu su palaiminga kančia švenčia didžiąja Velykų iškilme. Per metus ji išskleidžia visą Kristaus slėpinį nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Žengimo į dangų, iki Sekminių, iki su palaiminga viltimi laukiamo antrojo Viešpaties atėjimo. […] Švęsdama šį metinį Kristaus slėpinių ciklą, Bažnyčia su ypatinga meile pagerbia palaimintąją Dievo Motiną Mariją, neatsiejamai sujungtą su jos Sūnaus išganomąja veikla. […] Be to, į šį metinį ciklą Bažnyčia yra įtraukusi dienas, kuriomis minimi kankiniai ir kiti šventieji, įvairiopos Dievo malonės iškelti tobulybėn ir jau pasiekę amžinąjį išganymą, danguje tobulai šlovinantys Dievą ir užtariantys mus. Jų gimimu šventumui ji skelbia velykinį slėpinį šiuose šventuosiuose, kentėjusiuose kartu su Kristumi bei pašlovintuose drauge su juo, rodo tikintiesiems jų pavyzdį, visus per Kristų patraukiantį prie Tėvo, ir per jų nuopelnus išprašo Dievo malonių“ (SC, 102–104).
Taigi liturginių metų ciklas sudarytas iš trijų dėmenų: svarbiausias dėmuo yra Kristaus įvykdyto Išganymo slėpinių šventimas (nuo Įsikūnijimo iki Antrojo sugrįžimo laukimo); antrasis dėmuo – tai Dievo Gimdytojos slėpinio šventimas, nes Jėzaus Motina yra neatskiriama nuo daugelio Kristaus gyvenimo įvykių, galiausiai ji yra Bažnyčios provaizdis; trečiasis dėmuo – tai šventųjų pagerbimas, tų vyrų ir moterų, kurie savo pavyzdžiu moko, kaip sekti Kristumi ir jo Evangelija.
Šitokia trejopa tvarka buvo sukurta ne Vatikano II susirinkimo įkvėptos liturgijos reformos ir ne prieš tai 400 metų gyvavusios Tridento susirinkimo apibrėžtos tvarkos, ji siekia pirmuosius Bažnyčios gyvavimo amžius.
Geriau suprasdami ir pažindami liturginių metų ciklo formavimosi ypatybes, mes labiau suprasime, ką, kodėl ir kaip švenčiame.
Kun. Robertas Urbonavičius
