Kristaus atsimainymas

Šio mėnesio „Magnificat“ numeryje aptarsime mįslingo tapytojo Barnos Sieniečio (Barna da Siena), kūrusio apie 1330–1350 m., freską „Kristaus Atsimainymas“, esančią Toskanos regione, Viduramžius menančio San Džiminjano (San Gimignano) miestelio koleginėje bažnyčioje. Šioje freskoje, kuri yra tik dalis Jėzaus gyvenimą iliustruojančio didelės apimties sieninės tapybos pasakojimo, vaizduojamas trijose sinoptinėse evangelijose minimas svarbus epizodas, kai Jėzus su trimis apaštalais – Petru, Jonu ir Jokūbu – užkopė į aukštą kalną. Ten mokiniai regėjo atsimainiusį, švytintį Mokytoją, besikalbantį su Eliju ir Moze, ir išgirdo Dievo Tėvo žodžius: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi, klausykite jo“ (Mt 17, 5), tarsi atkartojančius tai, kas girdėta per Jėzaus krikštą Jordane. Leidžiantis nuo kalno Jėzus atskleidžia mokiniams, kad turėsiąs būti nužudytas ir prisikelti. Apaštalus ši žinia pribloškia, nes dar negalėjo iki galo jos suprasti, kalbos apie kančią ir prisikėlimą jiems buvo mįslė. Galbūt šis paveikslas ir mums padės geriau suvokti Atsimainymo svarbą, juo labiau kad freskoje įtaigiai atskleistas antgamtinio įvykio pojūtis ir apaštalų sumišimas.

Freskos kompozicija

Perkeisto Kristaus kūno reginys, jo pokalbis su Senojo Testamento pranašais Eliju ir Moze, atstovaujančiais dviem Senojo Testamento kolonoms – Pranašams ir Įstatymui, Evangelijoje minimas skaistus debesis, iš kurio pasigirsta Dievo balsas, byloja apie transcendencijos patyrimą. Šioje freskoje svarbios spalvos, stebina keistas jų derinys: ant Kristų supančios migdolo formos geltonos aureolės – mandorlos ir apaštalų drabužių suspindusi kone smaragdinė žalia, Kristaus drabužis čia ne tradiciškai baltas, o geltonas, lyg būtų auksinis, o auksas – dieviško pasaulio ir amžinybės ženklas. Beje, žalia spalva, simbolizuojanti Šventąją Dvasią, krinta ir ant Mozės, ir ant apaštalų drabužių. Knygą laikantis ir laiminantis Kristus nutapytas centre, Elijas – jo kairėje, dešinėje – Mozė. Rytų Bažnyčios ikonografijoje Mozė dažnai vaizduojamas su Įstatymo lentelėmis; čia jis nutapytas sukryžiavęs rankas ant krūtinės, o Elijas – sudėjęs rankas maldai. Abu vyrai pavaizduoti senyvo amžiaus. Apačioje nutapytų apaštalų figūros dinamiškesnės, grubesnės, tarsi pabrėžiant jų žemiškumą, netobulumą greta sudvasintų Kristaus ir pranašų figūrų. Paveikslo kairėje kaip veidrodiniame atspindyje Petras atkartoja Mozės pozą sukryžiuotomis rankomis, jie pavaizduoti lyg priėmę Šventąją Komuniją. Ir Mozė, ir Petras buvo dvasiniai vadovai: vienas vedė išrinktąją tautą, kitas vadovaus Kristaus Bažnyčiai. Šv. Jonas – jauniausias apaštalas – tradiciškai vaizduojamas viduryje, ranka prisidengęs akis nuo spindinčios šviesos, tarsi bandantis tiesiogiai žvelgti į Kristų, o apaštalas Jokūbas – nustebęs, pakėlęs ranką ir žiūrintis į viršų. Ši kompozicija kartoja bizantinę ikonografiją, tačiau figūros tapomos skulptūriškai, lyg artėjant prie Renesanso dailės, pabrėžiant kūniškumą ir bandant išsilaisvinti iš griežtų plokštuminės tapybos gniaužtų.

Kristaus Atsimainymo ikonografija

Kristaus Atsimainymas krikščioniškoje dailėje vaizduojamas seniai. Beje, Sinajaus Šv. Kotrynos vienuolyne išlikusi ankstyviausia šį įvykį vaizduojanti scena – mozaika bažnyčios apsidėje – siekia VI amžių. Bažnyčios Tėvai atkreipė ypatingą dėmesį į šį sinoptinėse evangelijose aprašytą epizodą ir netgi vystė Atsimainymo teologiją. Dykumos Tėvai tai siejo ir su mistine asketine patirtimi, apie šios Evangelijos ištraukos prasmę svarstė Evagrijus Pontietis, o šv. Grigalius Nysietis ir Pseudo Dionisijus Areopagietis skelbė „šviesos teologiją“. Ir vėliau Bizantijoje buvo kalbama apie Taboro šviesą, įvairias mistines patirtis, kurios atsispindi ir ikonų tapyboje. Vienuoliai ikonografai pirmiausia turėdavo nutapyti Kristaus Atsimainymo ikoną, tapdavusią visos jų kūrybos išeities tašku, nes šis siužetas tarsi padėdavo viską matyti iš kitos, dvasinės, prisikėlusio kūno perspektyvos. Kristaus Atsimainymas, dar vadinama Mažąja Epifanija, minimas ir tarp dvylikos svarbiausių Rytų krikščionijos švenčių.

Nors vėliau Vakarų Bažnyčia didesnį dėmesį skyrė Kristaus kančiai ir nukryžiavimui, tačiau ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčios pripažįsta, kad atsimainymas apreiškia būsimą Kristaus prisikėlimą. Tiesa, evangelijose neminimas kalno pavadinimas. Apie Taborą, kaip Kristaus atsimainymo vietą, rašė Origenas, ir vėliau imta laikytis nuomonės, kad atsimainymas įvyko kaip tik ten. Vėlesniais laikais vaizduojant prisikėlusį Kristų šis Evangelijos epizodas darė įtaką, tam tikra simbolika kyla būtent iš įvykio ant Taboro kalno.

Sienos tapybos mokykla

Vienu svarbiausių Italijos kultūros centrų Vėlyvaisiais viduramžiais tapo Siena – Toskanos regiono politinis ir kultūrinis centras. Sienoje kūrė tokie menininkai, kaip Dučas (Duccio), Simonė Martinis (Simone Martini), broliai Lorencečiai (Lorenzetti) ir galbūt mažiau mums žinomas tapytojas Barna, kurio freską, vaizduojančią Kristaus Atsimainymo sceną, ir pristatome. Sienos tapybos mokykla formavosi veikiama bizantinės tapybos, kurioje vyravo auksiniai fonai, dekoratyvios plokštumos, sustingusios figūros, spindinčios spalvos, ryškios linijos. Galima sakyti, kad ji išaugo iš bizantinės ikonografijos. Deja, informacijos apie čia kūrusį dailininką nedaug. Dabar manoma, kad toks žmogus galėjo ir neegzistuoti, o jam priskirtus kūrinius galbūt nutapė kiti dailininkai. Tačiau XV a. italų Renesanso metalo dirbinių meistras Lorencas Gibertis (Lorenzo Ghiberti) mini, kad Barna Sienietis nutapė keliolika kūrinių Toskanoje, tarp jų – ir scenas iš Senojo Testamento, nors vėliau jam priskiria tik Naujojo Testamento siužetus. San Džiminjano koleginėje bažnyčioje šiam dailininkui priskiriamų kūrinių stilistika šiek tiek skiriasi, tad kai kurie menotyrininkai teigia, kad juos nutapyti galėjo Lipo Memio (Lippo Memmi) ar Simonės Martinio aplinkos menininkai, o dabar linkstama manyti, kad autorius yra pats Lipas Memis. Spėjama, kad, neturėdamas nė keturiasdešimties, Barna žuvo nukritęs nuo pastolių, tad jo pradėtus kūrinius iš tiesų galėjo baigti kiti tapytojai. Beje, Barna skiriasi nuo kitų Sienos tapytojų, kurių maniera artimesnė į lyriškumą, įmantrumą linkusiai gotikai. Jo tapybos stilius dinamiškesnis, figūros išraiškingos, pabrėžiamas emocionalumas. Yra manančių, kad dailininkas galėjo būti kilęs iš Florencijos, kuriai būdingas apimtį, kūno formas pabrėžiantis stilius, neturintis tiek gotikinio manieringumo. Apskritai Italijos tapybai būdinga tai, kad iš bizantiško stiliaus buvo tiesiai pereita į Renesansą. Meno raidai įtaką darė ir tuo metu įsisteigę nauji elgetaujantys pranciškonų ir dominikonų ordinai, kurie veikė ir tapybą, skatindami kūniškumo, regimybės fiksavimą.

Barnos tapybos stilius – tai ir nujaučiama Renesanso erdvė, kylanti iš Bizantijos, išlaikanti jos tvirtas šaknis ir pabrėžianti monumentalumą. Kristaus Atsimainymo siužetas išsaugo tikslią ikonografiją, kuri vėliau, Renesanso laikais, kinta, sustiprindama stebuklo pojūtį. Kristus vaizduojamas nebe stovintis, o pakilęs virš kalno, tarsi sklendžiantis ore, kaip, pvz., Rafaelio paveiksle, kuriuo sekta vėlesniais laikais, o jo atspindžius galime pamatyti ir mūsų bažnyčių altorių paveiksluose.

Nepaisant visų mįslių, gaubiančių menininką Barną Sienietį, kontempliuodami jo pavaizduotą Kristaus Atsimainymo slėpinį, nors akimirką ir mes pasijuntame šio išskirtinio įvykio stebėtojais. Nors ši šventė į liturginį kalendorių įtraukta gerokai po Velykų, ji – tarsi stotelė prieš tradiciškai daug iškilmingiau švenčiamą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę, kuri taip pat byloja apie perkeisto, į dangų paimto Dievo Motinos kūno kilnumą. Net kyla klausymas: kuri šventė rugpjūty galėtų būtų svarbesnė? Juk Švč. Mergelė Marija yra tik kūrinys, nors ir tobulas, o Atsimainymas liudija ir Kristaus dieviškumą, ir atskleidžia trejybinį Dievo slėpinį.

Jolanta Sereikaitė

• «
• »