Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslas

01
07 /
2022

Švč. Mergelės Marijos Krikščioniškų Šeimų Karalienės paveikslas (XVI a.pab. – XVII a. pr.)

2006 m. spalio 8 d. Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslas, kurį matome šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje, iškilmingai vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis ir jam suteiktas Švč. Mergelės Marijos, Krikščioniškų Šeimų karalienės, titulas. Nors šis paveikslas yra vienas žymiausių ir seniai Lietuvoje gerbiamų Švč. Mergelės Marijos atvaizdų, istorinių duomenų apie jį nedaug.

Apie paveikslo kilmę

Žemaičių Kalvariją įsteigė Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius ir 1642 m. ją perdavė dominikonams – suteikė fundaciją Švč. Mergelės Marijos Užmigimo vardo vienuolynui. Švč. Mergelės Marijos paveikslo atsiradimo vienuolyne aplinkybės žinomos tik iš XIX a. pab. literatūros, teigiama, kad atvaizdo istorija buvo užrašyta dokumentuose, sudegusiuose per bažnyčios gaisrą 1896 m.

Kilmės legendoje tvirtinama, kad maloningą paveikslą iš Romos atvežė dominikonas Petras Puhačevskis, ordino siuntimu studijavęs viename iš Romos dominikonų konventų. Čia špitolėje kabojęs tapytas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas. Melsdamasis priešais paveikslą, aplink Marijos ir Vaikelio galvas vienuolis regėdavęs šviesą, o susirgus to vienuolyno nariui broliui Romualdui, Petro maldos prie paveikslo ligoniui grąžino sveikatą. Išvykstant iš Romos Puhačevskiui leista parsivežti paveikslą į tėvynę. Atvykęs Žemaičių Kalvarijon vienuolis perdavė jį tuomečiam priorui, o šis, pasikabinęs atvaizdą savo kambaryje, irgi regėdavo stebuklingą švytėjimą. Priorui mirus, Puhačevskis tapo vienuolyno vyresniuoju, o Švč. Mergelės Marijos paveikslas su iškilminga procesija nuneštas į bažnyčią ir pakabintas didžiajame altoriuje.

Kiek tikėtinas šis pasakojimas?

Ankstyviausiuose 1643 m. ir 1644 m. Žemaičių Kalvarijos vienuolyno dokumentuose konvento prioru įvardijamas Jokūbas Puhačevskis. Neabejotina, kad tai ir yra anksčiau minėtas Petras Puhačevskis (Jokūbas – vienuolinis vardas?). Mūsų dienas pasiekusioje 1706 m. rašytoje Lietuvos dominikonų provincijos istorijoje yra trumpa jo biografija, kurioje neužsimenama apie studijas ar priorystę Žemaičių Kalvarijoje, tačiau minima kita veikla ir rašoma, kad mirė 1668 m., sulaukęs daugiau nei aštuoniasdešimties metų. Taigi, Puhačevskis, būdamas vyresnio nei penkiasdešimties metų amžiaus, buvo išrinktas Žemaičių Kalvarijos prioru ir tas pareigas ėjo maždaug 1643–1646 metais. Prieš tai iš tiesų galėjo studijuoti Romoje, nes tokios studijos Dominikonų ordino praktikoje buvo įprastos ir skatinamos. Apibendrinant galima teigti, kad nors Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslo kilmės legendos patikimumą sunku įrodyti, žinomi istoriniai duomenys minimų faktų nepaneigia.

Švč. Mergelė Marija Meilingoji

2003–2006 m. Žemaičių Kalvarijos paveikslas buvo restauruojamas, tad atsirado unikali galimybė daugiau apie jį sužinoti. Jo kompozicijos analogų ir galimo pirmavaizdžio paieškos natūraliai nukrypo į Italiją.

Paveikslas priskirtinas Švč. Mergelės Marijos Meilingosios (Glykophylousa) ikonografiniam tipui. Panašūs paveikslai vaizduoja Vaikelį ant rankų globiančią Mariją, o jis meiliai ją apglėbia ir glaudžiasi prie skruosto. Šio tipo atvaizdai žinomi nuo IX a. ir dažnai sutinkami stačiatikiškų šalių ikonose. Vakarų krikščionių šalyse Meilingosios tipas retesnis, tačiau taip pat žinomas. Neretai Italijos ir Graikijos menininkai imdavosi kopijuoti žinomas Bizantijos laikotarpio ikonas ir kurti naujas, imituodami bizantišką tapybos manierą. Ilgainiui Vakarų Europos tapyboje Meilingosios ikonografinė schema plėtota įvairiau – atsisakyta bizantiniams pavyzdžiams būdingos stilizacijos ir tipui būdingo tamsaus, rusvo kolorito. Vienas žymiausių tokių atvaizdų – „Pasau Dievo Motina“, sukurta pagal dailininko Luko Kranacho Vyresniojo (Lucas Cranach der Ältere) nutapytą Insbruke esantį paveikslą.

Europos (taip pat ir Lietuvos) karmelitų vienuolynuose paplito saviti, tarpusavyje panašūs Švč. Mergelės Marijos Meilingosios atvaizdai. Tai – žymaus bizantine maniera XIII ar XIV a. Toskanoje nutapyto Neapolio Santa Maria del Carmine paveikslo kopijos ir variacijos. Neapolio paveiksle Vaikelis švelniu judesiu glaudžia skruostą prie savo Motinos, dešine ranka liečia Marijos smakrą, kairiąja stipriai laiko jos rūbo kraštą. Šio atvaizdo kopijos imtos tapyti nuo XVI a. pabaigos. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tokie paveikslai buvo Linkuvos, Trembovlės (dabar – Gdansko Šv. Kotrynos bažnyčioje), Gudagojo karmelitų vienuolynuose. Būtent šis Neapolio karmelitų bazilikoje esantis kūrinys turi neabejotino panašumo su Žemaičių Kalvarijos atvaizdu.

Žemaičių Kalvarijos paveikslas ir jo aptaisai

Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos paveikslas nutapytas aliejiniais dažais ant drobės. Jo formatas, 1977 m. tvarkant paveikslą ir dubliuojant drobę, buvo gerokai padidintas – priderintas prie aptaisų dydžio. Autentiška drobė daug mažesnė (112 × 92) ir savo forma artimesnė neapolietiškam pirmavaizdžiui. Tyrimų duomenys atskleidė, kad paveikslas nutapytas XVI a. pabaigoje arba XVII a. pradžioje, ne vieną kartą nukentėjo nuo liepsnų, buvo stipriai pažeistas ir ne kartą atnaujintas. Kas kartą atnaujinant kūrinį buvo iškreipiamos kai kurios kompozicijos detalės: Marijos ir Kūdikio galvų siluetai, veidų išraiškos, akių padėtys, rankų formos, rūbų vaizdavimas. Restauruojant autentiškas piešinys daugelyje vietų atkurtas, atskleisti subtilūs piešinio niuansai.

Žemaičių Kalvarijos atvaizde Marijos apsiaustas yra juodos spalvos, bet jo plote aptikta šiek tiek melsvo dažo pėdsakų, tad spėjama, kad mėlyni dažai sunyko, paveikti aukštos temperatūros. Ant Marijos peties matoma aštuoniakampė vingraus silueto spindulių žvaigždė yra ir Neapolio Dievo Motinos paveiksle – tai būdinga šio atvaizdo kopijų detalė. Paveiksle yra ir kitas pirmavaizdžiui charakteringas elementas – auksinio tinklelio piešinys ant rausvų Marijos tunikos rankovių. Toks pats rankovių dekoras matomas ir Romos Traspontina karmelitų vienuolyne buvusioje kopijoje, jis būna vaizduojamas grafiniuose Santa Maria del Carmine atvaizdo paveikslėliuose. Tvarkant auksuotą Žemaičių Kalvarijos paveikslo foną atrastos ir abipus Dievo Motinos galvos įrašytos graikiškos Marijos vardo raidės.

Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos paveikslą nuo XVII a. dengia nuostabaus grožio aptaisai, dvi karūnos ir dvylikos žvaigždelių lankas. Aptaisus sudaro figūrų rūbus ištisai dengiantys ornamentais kalstyti sidabro lakštai, perteikiantys rūbų klostes, meistriškai dekoruoti natūralistiškai traktuotomis vešliomis gėlių šakelėmis: tulpėmis, bijūnais, narcizais ir anemonais. Ant Marijos peties pažymėta ir paveiksle esanti žvaigždė. Abiejų figūrų karūnos nukaltos labai kokybiškai (Jėzaus karūna šiek tiek preciziškiau), papuoštos brangiais akmenimis, jose panaudoti tie patys ir panašūs kriauklinio-kremzlinio ornamento motyvai, Marijos galvą juosiančiame lanke tarp penkių brangakmenių iškalstytos ir keturios heraldinės lelijos. Ant karūnų prisegtos dvi sagės: ant Marijos – deimantais puošta rozetė, ant Jėzaus – stikliukais nusagstytas Šventosios Dvasios simbolis. Aptaisai ir Dievo Motinos karūna yra paauksuoto sidabro, Jėzaus karūna – auksinė. Žvaigždutės – vario lydinio, vėlyvesnės. Remiantis paveikslo puošmenų forma ir jų dekore panaudotais ornamentais spėjama, kad karūnos sukurtos XVII a. viduryje, o aptaisai nukalti šiek tiek vėliau – XVII a. II pusėje.

Taigi, Žemaičių Kalvarijos paveikslas Neapolio pavyzdžiui artimas ne tik bendra kompozicija. Jis turi ir garsiajam atvaizdui būdingų detalių: identiškos abiejų figūrų pozos, rankų padėtys ir siluetai, artimos Marijos veido, net akių formos, charakteringas ant jos rūbo rankovių esantis tinklelis, vingraus silueto žvaigždės pavidalas, rūbų draperijų suklostymas, graikiškos vardaženklio raidės auksiniame fone. Nors Žemaičių Kalvarijos paveikslas nutapytas vakarietiška maniera, jo stilistikoje pastebimas ir pirmavaizdžiui būdingos bizantinės tapybos poveikis. Tikėtina, kad Žemaičių Kalvarijoje esantis paveikslas nėra tiesioginė Neapolio atvaizdo kartotė, jis galėjo būti nutapytas sekant kuria nors jo kopija.

Karmelitų ordine paplitusio, Lietuvoje palyginti reto ikonografinio tipo paveikslo atsiradimas Žemaitijos dominikonų vienuolyne kelia klausimų – juk paprastai kiekviena vienuolija pasirinkdavo savai tradicijai būdingą Švč. Mergelės Marijos atvaizdą. Aptariamasis paveikslas įrodo, kad būta ir išimčių. Legendos siūloma atvaizdo kelionės į Lietuvą versija yra įtikinama, nes LDK teritorijoje žinoma ir daugiau privačia iniciatyva iš Europos atgabentų maloningų atvaizdų. Kad ir kaip būtų buvę, XVI a. pab. – XVII a. pr. sukurtas Žemaičių Kalvarijos paveikslas laikytinas vienu seniausių Neapolio Madonna del Carmine atvaizdų Lenkijos ir Lietuvos dailėje.

Dr. Dalia Vasiliūnienė

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.