09
11 /
2026
Norėtųsi išryškinti vieną svarbų dalyką, kuris dažnai praslysta. Pradedant maldą reikia sau pasakyti, kad aš dabar einu, liaudiškai kalbant – aš dabar šnekėsiu, Dieve, su Tavim, ir Tu tikrai mane girdi. Gilumoje turi būti supratimas, kad tikrai einu į maldą, kad ir kokia būtų mano malda – mąstomoji ar bet kokia kitokia, einu kalbėti su Tavim. Kitas dalykas – Šventojo Rašto pažinimas: Dievas yra tikras ir jis neapgauna. Tokia nuostata reikėtų vadovautis.
Toks yra teisingas Dievo įvaizdis, formuojamas skaitant Dievo žodį.
Kadangi esu krikščionis, Dievas jau realiai manyje yra, esu santykyje su Juo. Kartais mąstoma – Tu jau būtinai, Dieve, mane išklausei. Taip, jis išklauso, bet tai, kas naudinga išganymui.
Pati malda yra labai naudinga, nes atskleidžia pasitenkinimą tuo, ką turi. Realiai įvertini, kad esi labai apdovanotas jau dabar. Jei maldoje tai įvyksta, pasireiškia nuolanki neturto dvasia: nuolankiai pripažįstu – taigi viskas jau yra dovana. Jeigu turiu tokį požiūrį, daug kas keičiasi.
Kai kyla abejonių, atminkime dvasių skyrimą, dvasių veikimą žmoguje. Šv. Ignacas Dvasios pratybas parėmė vien dvasių skyrimo principu. Jis netgi kalbėjo apie tai, kad jeigu vyksta pokyčiai, geriausia būtų daugiau paguodos ir laikas nuo laiko kažkokių nepaguodos ženklų, kad ir stiprios nepaguodos, bet paskui žmogus vėl grįžta į paguodą. Tai ženklas, kad yra dvi suinteresuotos pusės: Dievas džiaugiasi, kad žmogus tokiu būdu tobulėja, bet ir piktoji dvasia mato, kad iš jos rankų sprūsta žmogus, ir nenorėtų lengvai paleisti, nenorėtų, kad žmogus taptų šventuoju. Juk kalbame apie šventumo kelią, apie žmogaus perkeitimą. Piktoji dvasia stengiasi trukdyti, ir tokiais paprastais dalykais – abejonėmis, ar tavo malda išklausyta. Daug kartų girdžiu – meldžiuosi, ir vis dėlto nepasitikiu, kad ta malda kažkaip pasiekia Dievą, arba manau, kad amžinybės šviesoje viskas perniek. Tai gundytojo klasta, kaip žmogų paralyžiuoti, kad jis nebesimelstų, ir kad dabartinė malda, kuri čia pat vyksta Dievo malonėje, būtų kaip nors apiplėšta.
Kaip pastebi šių laikų žmogus, svarbu sąmoningumas. Ar sąmoningai suvokiu, kas manyje dedasi? Tam reikia pasitelkti Dievo žodžio įvardijimus. Yra Dievo Dvasia, yra ir gundytojo dvasia, yra ir žmogaus sužeidimas, atveriantis kelią gundytojui prisiliesti. Kodėl Dievas nepanaikina gundytojo? Kad žmogus susivoktų. Jis turi žaizdų, kurių kitaip nepamatys, todėl maldoje gali apie tai kalbėtis su Dievu. Malda yra gyvas pokalbis, sveikas ryšys, santykio su Dievu mezgimas.
Ar per maldą turim kalbėtis žodžiais, ar mintimis?
Jeigu žodžiai padeda palaikyti gyvą ryšį, kalbėk žodžiais. Jeigu žodžių negana, yra gilesnė malda: nuo lūpų maldos, žodinės maldos einama prie meditacijos – mąstomosios maldos. Malonė kyla iš Dievo žodžio ir jį apmąstant ta malonė tam tikru būdu apčiuopiama – kyla kokia nors įžvalga, atsiranda viltis, drąsa, paskatinimas, dažniausiai tai tikėjimo, meilės, vilties sustiprėjimas. Visa tai kyla iš Dievo žodžio, ir tas žodis įsirašo, tampa gyvesnis, remdamasis juo žmogus gyvai išsako savo maldą, atsiliepia.
Kiek pamenu, šv. Ignacas sakė, kad gundymai vyksta prieš maldą, pačios maldos metu, o esant giluminiam susivienijimui su Dievu, piktasis nebepajėgia gundyti, ir tik išėjus iš giluminės maldos, jis vėl gundo. Primenu tam, kad žmonės, praktikuodami maldą, neišsigąstų visokių chaotiškų minčių.
Tai reikia aiškiai įvardyti. Dažniausiai žmonės apkaltina save, kad per maldą būna išsiblaškę. Kažkiek tiesos tame yra, bet geriau atkreipę dėmesį pastebim: jei yra koks nors trukdymas, priešas aiškus. Tiesiog melskimės su pasitikėjimu.
Taigi, nusiteikiu, kad einu, Dieve, kalbėtis su Tavimi, kalbu visai paprastai, kaip man atrodo, pasitikėdamas, kad Tu, Dieve, tikrai girdi.
Šventajame Rašte yra ir įvaizdžių: ateik kaip vaikas, kaip draugas, kaip susitinka mylimasis su mylimąja, kaip viščiukas ir višta. Gali šauktis, kaip išlietas vanduo ant žemės. Gali šauktis, gali verkti… Vyksta gyvas bendravimas su Dievu. Nepamirštant dėkingumo. Ir galima atkreipti dėmesį, ar keliaujama link dorybių, ar santykis tampa sveikesnis, žvilgsnis platesnis, ar atsiranda prasmė, viltis? Tai ženklai, kad malda tikrai vyksta, vyksta perkeitimas.
Ar svarbi maldos forma? Ir kaip įsiklausyti viduje, kad Dievas tikrai kalba, kaip nepatekti į puikybę, piktojo veikimą ir neprasilenkti su Šventosios Dvasios kalbėjimu?
Pradėkim nuo paprasto dalyko, kurio šiandien žmogus nemoka pastebėti, o anksčiau tai vykdavo natūraliai – su kuo aš ateinu, kokia kūno būsena, kokia dvasios būsena, gal tikrai reikia pradėti nuo atgailos, nuo nusižeminimo? O mes dažniausiai iš karto atėję tarsi kažką tvarkome, kažką gaminame…
Maldoje, kaip rekolekcijose, visada vyksta pagilėjimas – nuo paviršiaus, nuo kažkokio rūpesčio eini giliau, santykis gilėja, ir išryškėja, gal man kokia nuodėmė trukdo, gal koks nors neatleidimas, gal net nesupratau, kad pykstu ant ko nors. Tie visi dalykai nėra nustumtini, o kaip tik, kaip parašyta Šventajame Rašte: „Pavesk savo rūpesčius Dievui.“ Patikėk jam savo likimą, patikėk jam savo kūną, sielą, protą. Padaryk tai per paprastą maldą, pavyzdžiui, kartodamas žodžius lūpomis, bet su nuostata, kad taip jam atsiduodi, esi tarsi sūnus, sugrįžtantis iš tremties, tarsi avelė randama. Šventajame Rašte duota daugybė įvaizdžių, kaip rasti prieigą prie Dievo. Tai tarsi kopti į šventą kalną, tarsi grįžti po tremties…
Atlaidų vadove raginama: kad žmogus gautų atlaidus, reikia ne tik sukalbėti rožinį, bet ir apmąstyti Dievo žodį. Apmąstant slėpinius įvyksta tas pagilėjimas – nuo lūpų einama prie mąstymo, o dar gilesnė malda – kontempliacija, kai einama prie įsižiūrėjimo. Žmogus įsižiūri į vieną slėpinį, kuris pasirodo esąs labai turiningas. Panašus išgyvenimas, lyg įsimylėjęs žmogus kartotų kito žmogaus vardą ir jaustų pilnatvę.
Tai nėra lengvas dalykas, tam tikras darbas.
Kartu nuolankumas, kad ne viską kontroliuoji.
Ir ne viską gauni iš karto.
Gal Dievas šiandien nori Tave pakviesti visai į kitą dalyką? Todėl maldoje svarbi atvirumo nuostata. Ką, Dieve, tu nori nuveikti su manim? Kaip Jėzus meldėsi – noriu, kad pasitrauktų ta taurė, bet tebūnie Tavo valia.
Kun. Mindaugas Malinauskas SJ,
kalbino kun. dr. Arnoldas Valkauskas,
pagal YouTube kanalą „Žuvelė“, #299
