Šventoji Elena ir Šventojo Kryžiaus atradimas

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje matome mums jau pažįstamo prancūzų dailininko Žano Burdišono (Jean Bourdichon, ~1457–1521) iš Tūro miesto iliuminaciją „Šventoji Elena ir Šventojo Kryžiaus atradimas“.

Elena atranda Šventąjį Kryžių

Imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina šv. Elena gyveno III–IV a. sandūroje. Nors pats imperatorius pasikrikštijo tik prieš pat mirtį 337 m., tačiau jo vykdoma veikla paspartino krikščionybės plitimą. Konstantinas 313 m. paskelbė Milano ediktą, ir Romos imperijoje po žiaurių persekiojimų laikotarpio pagaliau buvo leista laisvai išpažinti krikščionybę. Jo motina Elena pasižymėjo dosnumu ir atjauta vargšams, aktyviai apaštalavo.

Dailininkas Eleną vaizduoja kaip karalienę ir šventąją. Tai pabrėžia karūna su ją supančia aureole, šermuonėlio kailiu puoštos drabužio detalės bei mantijos pamušalas. Panašiai vaizduojamos ir Viduramžių karalienės bei karaliai, jie dažnai apgaubiami šermuonėlio apsiaustais – tai susiję su šermuonėlio simbolika. Šis žvėrelis greičiau žūsta, nei savo baltą kailį susitepa purvu, o tai primena pasiryžimą verčiau mirti, nei susiteršti nuodėme. Šermuonėlio kailis, simbolizuojantis kilmingumą, tyrumą bei nekaltumą yra Kristaus prisikėlimo simbolis. Viduramžiais karalius buvo laikomas Dievo pateptuoju – tuo, kuris seka Kristumi, vykdo Dievo valią.

Paveiksle šv. Elena laiko didelį kryžių – Tikrąjį Kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Ties jos kojomis matome dar du kryžius – tai kartu su Kristumi nukryžiuotų nusidėjėlių kryžiai. Šalia jų – akmenų krūva bei iškasta žemė, kaip nuoroda į vykusius kasinėjimus, ieškant šios Jėzaus kančios relikvijos.

Šis Elenos vaizdavimas atspindi legendą apie Šventojo Kryžiaus atradimą Jeruzalėje. Pasak tradicijos, apie 326 m., būdama jau beveik aštuoniasdešimties, Elena išsiruošė į piligriminę kelionę į Šventąją Žemę, kur troško surasti Jėzaus kančios relikvijas. Palestinoje šv. Elenos iniciatyva nustatyta Kristaus kapavietė bei atlikti kasinėjimai, kurių metu atrastas kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“ pasakojama, kad buvo rasti ir dviejų plėšikų, nukryžiuotų kartu su Kristumi, kryžiai bei apie pastangas atpažinti, kuris gi kryžius yra tikrasis – atvesta sunkiai serganti moteris prie vieno iš kryžių pasveiko. Tai buvo laikoma ženklu, kad šis kryžius –Tikrasis, Šventasis.

Iliuminacijos fone vaizduojamas Jeruzalės peizažas bei egzotiškai atrodantys jos gyventojai – su išskirtiniais galvos apdangalais, vešliomis barzdomis, žvelgiantys į Eleną su Kryžiumi. Kai kurių Jeruzalės gyventojų žvilgsniai ir gestai nuolankūs, susirinkusieji atrodo tikintys atrastos relikvijos tikrumu, tačiau vienas priekyje vaizduojamas žmogus išdidžiai susidėjęs rankas, tarsi būtų priešiškai nusiteikęs. Galbūt tai galėtų būti Judas Kiriakas? Pasak legendos, vienas Jeruzalės žydas vardu Judas, žinojęs, kur yra Kristaus kryžius, bet nenorėjęs to atskleisti. Tačiau Elena jį įtikino nurodyti vietą. Vėliau jis pasikrikštijo ir gavo Kiriako (graikiškai Kyriakos – „Viešpaties“) vardą.

Nors, pasak legendų, Elena Šventąjį Kryžių atrado būdama garbaus amžiaus, dailininkas ją vaizduoja kaip jauną karalienę. Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu net senyvi šventieji dažnai vaizduoti jauni – tuo norėta pabrėžti dvasinį tobulumą, tyrumą, tai, kad šventumas perkeičia žmogų. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad šventieji miniatiūrose dažnai būdavo vaizduojami pagal kūrinio užsakovą, todėl tikėtina, kad ir šiuo atveju šv. Elena vaizduojama, atsižvelgiant į mecenatės karalienės Onos Bretonės išvaizdą.

Karalienės Onos Bretonės „Valandų knyga“

Šventąjį Kryžių atrandančią šv. Eleną vaizduojanti iliuminacija yra viena iš daugelio, puošiančių bene įspūdingiausio Viduramžių rankraščio – Prancūzijos karalienės Onos Bretonės užsakymu sukurtos Valandų knygos – puslapius.

Iliuminacijas šiai karalienės knygai dailininkas kūrė keletą metų (~1503–1508), greičiausiai Tūre. Išlikęs 1507 m. dokumentas, liudijantis karalienės Onos Bretonės skiriamą užmokestį „brangiam ir numylėtam Žanui Burdišonui“ už „gausiai ir prabangiai iliuminuotą Valandų knygą mūsų reikmėms“. Autorius už ją gavo neįprastai didelę 600 kronų sumą, kuri jam sumokėta daug vėliau, tik 1517 m.

Pagrindinės renesanso stiliumi pieštos miniatiūros – jų išliko 49 – tarsi įrėmintos auksiniais rėmais ir primena savarankiškus nedidelius religinio pobūdžio tapybos kūrinius. Šį įspūdį dar labiau sustiprina ryškūs knygoje vaizduojamų asmenų veido bruožai – tai rodo Žaną Burdišoną buvus gabų portretistą.

Iliuminacijas papildo knygos puslapių kraštų puošyba, itin tiksliai vaizduojanti augalus (kartais vaizduojami ir vabzdžiai bei kiti smulkūs gyvūnai): iš viso papuošti 337 puslapiai. Prie kiekvieno augalo lotyniškai ir prancūziškai užrašytas jo pavadinimas. Tad ši Valandų knyga, primenanti herbariumą, yra ne tik maldaknygė, bet ir savotiška gamtos enciklopedija, botanikos veikalas. Natūralistinis floros vaizdavimas greičiausiai pasirinktas atsižvelgiant į karalienės Onos Bretonės domėjimąsi sodininkyste. Dvylika šios knygos kalendoriaus puslapių puošti paveikslais, atitinkančiais metų laikus, o dviejuose puslapiuose pateikiami karalienės heraldikos atributai.

Viduramžiais Valandų knygos buvo itin populiarios – jomis naudojosi pasauliečiai, troškę maldoje sekti vienuolių pavyzdžiu. Tai – pasauliečių brevijoriai ir Viduramžių „bestseleriai“; Valandų knygos dažnai būdavo perduodamos iš kartos į kartą kaip vertinga šeimos relikvija. Šios knygos padėjo pasauliečiams, pagal jų galimybes, išlaikyti vienuolynų maldos ritmą. Valandų knygos taip pat atliko religijos vadovėlių vaidmenį ir padėdavo išmokti skaityti. Šių knygų puošyba – vienas aukščiausių rankraštinių knygų meninių pasiekimų.

Dailininkas Žanas Burdišonas

Iiuminacijos autorius – karaliaus rūmų dailininkas Žanas Burdišonas. Jo miniatiūros atstovauja prancūzų renesansui. Burdišono mokytojas buvo Žanas Fukė (Jean Fouquet), taip pat karaliaus rūmų dailininkas ir vienas ryškiausių vėlyvosios gotikos bei ankstyvojo renesanso prancūzų tapytojų ir miniatiūristų.

Per beveik keturis dešimtmečius Žanas Burdišonas tarnavo net keturiems karaliams – Liudvikui XI, Karoliui VIII, Liudvikui XII ir Pranciškui I. Jis kūrė vitražus, monetas, iliuminacijomis puoštus rankraščius ir tapė paveikslus. Menininkas garsėjo kaip gabus portretų tapytojas, gaudavęs net po 40 užsakymų per metus, tačiau iki šių dienų išliko tik vienas jo tapybos darbas. Šiandien Burdišonas pirmiausia žinomas kaip rankraštinių knygų apipavidalintojas ir iliuminacijų kūrėjas. Žymiausi jo darbai – Liudviko XII Valandų knyga ir Onos iš Bretanės Valandų knyga.

Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventė

Šv. Elena gerbiama ir Katalikų, ir Ortodoksų Bažnyčiose (Ortodoksų Bažnyčioje – kartu su sūnumi Konstantinu Didžiuoju). Ji laikoma archeologų ir senovės tyrinėtojų globėja, taip pat naujakrikštų, imperatorienių, dažytojų, vinių gamintojų, išsiskyrusių ar santuokoje nesutariančių asmenų globėja. Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje ši šventoji minima rugpjūčio 18 d., o rugsėjo 14 d. šv. Elenos dėka švenčiame Šv. Kryžiaus Išaukštinimo šventę, primenančią mums, kad esame atpirkti dėl Kristaus kančios, mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo. Kryžius, ant kurio nukankintas Dievo Sūnus, krikščionims yra išskirtinis Dievo meilės žmonėms ženklas. Tegu ši žinia mums nuolat teikia vilties.

Agnė Rymkevičiūtė

• «
• »