Prisikėlęs Kristus apglėbia kryžių

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – italų dailininko Džovanio Batistos Tinčio (Giovanni Battista Tinti, 1558–1604) paveikslas „Prisikėlęs Kristus apglėbia kryžių“ (1594). Tai kūrinys, atsinešantis pasakojimą apie Velykų slėpinį, Prisikėlimo siužeto ikonografiją, subtilią simboliką ir Parmos dailės mokyklos meninę kalbą, o žvelgiant plačiau – leidžiantis pagalvoti ir apie tai, kaip kinta meno kūrinio paskirtis. Šiuo metu paveikslas eksponuojamas Nacionalinėje galerijoje Parmoje, tačiau Tintis jį nutapė Penkių Kristaus žaizdų brolijos (Confraternita delle Cinque Piaghe) užsakymu. Brolijos nariai šį kūrinį naudojo kaip religinių procesijų vėliavą, taigi tai buvo ir tikėjimo, ir bendruomenės simbolis.

Krikščioniškoje dailėje Prisikėlimo siužetuose dažniausiai vaizduojamas Kristus, kylantis iš kapo ir laikantis pergalės vėliavą. Tintis pasirinko retesnį motyvą: prisikėlęs Kristus švelniai apkabina kryžių. Jo kūne tebematomi žaizdų pėdsakai, tačiau jie nebėra vien kančios ženklai – veikiau pergalės ir atpirkimo liudijimas. Šis atvaizdas jungia du ikonografinius tipus: Imago Pietatis (Kančių Vyro, Vir Dolorum), kuriame Kristus po nukryžiavimo rodo savo žaizdas, ir triumfuojančio Prisikėlusiojo. Kryžiaus apkabinimas perteikia laisvą Kristaus apsisprendimą priimti mirties įrankį ir paversti jį išganymo ženklu. Kryžius ir penkios Kristaus žaizdos tampa Dievo meilės žmonijai simboliais. Šis ikonografinis tipas išplito vėlyvųjų Viduramžių ir Renesanso laikotarpiais ir buvo ypač populiarus meno kūriniuose, susijusiuose su Penkių Kristaus žaizdų brolijų pamaldumo praktikomis.

Paveikslo kompozicija pabrėžia kančią simbolizuojančias žaizdas ir pergalingą Prisikėlimą. Prie Prisikėlusiojo stovi angelas, laikantis taurę, į kurią renka Kristaus kraują, simbolizuojantį išganymą ir kančios transformaciją. Jo žvilgsnis nukreiptas į Prisikėlusįjį, o gestas tarsi kviečia žiūrovą įsitraukti į kontempliaciją, liudijant Kristaus pergalę. Penkios žaizdos – ant rankų, šono ir pėdų – yra nebe kančios ženklai, o išganymo, pergalės ir Dievo meilės liudijimas. Viršuje ir apačioje įkomponuoti kartušai su lotyniškais įrašais VVLNERIS DE VVLNERE SALVS; HVNC SOCII SENTITE IN VOBIS („Iš žaizdos ateina išganymas; pajuskite tai, bendražygiai“) primena, kad šis kūrinys yra skirtas ne vien privačiai, bet ir bendruomeninei maldai, jis telkia brolijos narius kontempliuoti drauge.

Architektūrinis triumfo arkos motyvas, supantis Kristų, suteikia paveikslui ne tik aiškią simetrišką struktūrą, bet ir simbolinę prasmę. Triumfo arkos schema – ne vien dekoratyvus sprendimas, akivaizdu, kad tai ir nuoroda į Antikos kultūrą. Senovės Romoje karo vadams, triumfatoriams ir jų pergalėms pažymėti buvo statomos monumentalios arkos, tad simboliškai šis įvaizdis siejamas su triumfavimu, nugalėtojų pašlovinimu bei jų atneštos taikos įtvirtinimu. Tokią arkos simbolio prasmę iš romėniškosios kultūros perima ir krikščioniškoji ikonografija, tiesa, šlovindama jau ne karo vadus, bet Kristų ir Bažnyčią, lydinčią tikintįjį kelionėje į išganymą, amžinąją taiką Dangaus Karalystėje. Taip dar kartą primenama apie Prisikėlimo pergalę.

Mūsų aptariamo paveikslo kompozicija aiškiai rodo Parmos dailės mokyklos įtaką. Šios mokyklos, kuriai priklauso ir Tinčio kūryba, nariai figūrines kompozicijas dažnai jungdavo su architektūriniais elementais, o tai leido kurti savotiškas optines iliuzijas. Kristus vizualiai žengia už rėmo ribų, tiesiai į žiūrovą, tampa ne tik dangiškas, bet ir žemiškas. Tai atspindi ir po Tridento susirinkimo menui keltus reikalavimus būti arčiau žmogaus, daryti įspūdį, sužadinti emocijas, o kartu išlaikyti ir aiškiai perduodamą žinią.

Spalviniai sprendimai yra viena iš dailininko stipriųjų pusių: ryškus geltonas angelo drabužis (tonacello) kontrastuoja su tamsiu fonu, subtilus šviesos ir šešėlio, tonų kontrastų naudojimas išryškina žaizdas Kristaus kūne. Visą tai jungiant su Tinčio naudojamais iliuzionistiniais efektais sukuriamas harmoningas, bet šiek tiek dramatiškas paveikslas, skatinantis ir mąstyti, ir jausti.

Velykų kontekste kryžių apglėbęs prisikėlęs Kristus neša žinią, kad Prisikėlimas nepaneigia kančios, bet suteikia jai prasmę. Tinčio kūrinyje kryžius nėra paliekamas praeityje ar redukuojamas iki istorinio įvykio ženklo – jis įtraukiamas į pačią Prisikėlimo tikrovę kaip esminė išganymo plano dalis. Penkios Kristaus žaizdos nepraranda reikšmės, jos tampa šlovės ir atpirkimo liudijimu. Kančia tampa meile.

Tinčio paveikslas – ne tik meno kūrinys, bet ir bendruomenės tikėjimo liudijimas. Penkių Kristaus žaizdų brolijos nariai procesijose jį nešė kaip visos bendruomenės meditacijos ir maldos instrumentą, primenantį, kad per Kristaus kančią ir prisikėlimą atsiveria pergalė ir išganymas. Šiame darbe kančia, triumfas ir meilė susijungia į vieną vizualinę patirtį, kviečiančią žiūrovą stabtelėti, kontempliuoti Prisikėlimo slėpinį ne tik protu, bet ir širdimi.

Dovilė Barcytė

• «
• »