Šventieji Petras ir Paulius

Šį mėnesį kasdien į rankas imdami „Magnificat“ maldynėlį matome viršelį puošiančius dviejų šventųjų – Petro ir Pauliaus – atvaizdus. Jų mąslūs veidai, rodos, užfiksuoti tarpusavio pokalbyje, traukia mūsų dėmesį, kelia vienokias ar kitokias mintis bei klausimus. Pradedant maldą jų atvaizdai galbūt kai ką paragins paprašyti ir šių dviejų dangiškų globėjų užtarimo.

Kūrinio kilmė ir aplinka

Paveikslo fragmentas paimtas iš altoriaus retabulo, įrengto svarbiausioje Veronos bažnyčioje – Šv. Zenono bazilikoje. Ši šventovė saugo miesto globėjo, aštuntojo vyskupo, relikvijas, todėl nuo Viduramžių buvo svarbi piligrimų traukos vieta.

Bažnyčios administratoriaus, Veronos didiko ir benediktinų vienuolyno įgaliotojo abato Gregorijaus Korero (Gregorio Correr) užsakymu altorių apie 1457–1459 m. nutapė vienas žymiausių ankstyvojo Renesanso dailininkų Andrėja Mantenja (Andrea Mantegna, 1431–1506), pasižymėjęs tapybinėmis inovacijomis, perspektyvos naudojimu, figūrų tikroviškumu ir antikinių elementų perteikimu beveik archeologiniu tikslumu. Menininkas sukūrė šešias skirtingų dydžių tapybines dalis. Napoleono karų metu, 1797 m., dėl savo vertės altorius buvo išardytas, o tapyba išgabenta į Prancūziją; 1815 m. sugrįžo trys pagrindinės dalys, o kitos ten likusios iki šiol.

Altorius turėjo perteikti dangišką tikrovę ir pažadinti tikinčiųjų troškimą būti su šventaisiais danguje. Šio tikslo Andrėja siekė novatoriškai, pasitelkdamas naująją renesansinę, o ne gotikinę stilistinę ir ikonografinę kalbą. Jei gotikoje retabuluose vaizduojami asmenys dažnai būdavo išskiriami į atskirus savarankiškus segmentus ir kurdavo daugiadalį poliptiką, Mantenja visus vaizduojamuosius suburia po vienu stogu – į atvirą, iliuzinę, kolonomis apsuptą erdvę, primenančią antikinį statinį – paviljoną (pavėsinę). Tokios architektūrinės erdvės istoriškai statytos vilų soduose, žalumos apsuptyje, ir buvo skirtos ilsėtis, bendrauti ar tyliai kontempliuoti.

Centrinėje retabulo dalyje marmuriniame soste sėdi Dievo Motina su Vaikeliu Jėzumi, stovinčiu jai ant kelių. Abipus, šoniniuose sparnuose, išdėstyta aštuonių šventųjų grupė, tarp kurių – ir mūsų aptariamieji šventieji Petras ir Paulius. Toks kompozicijos tipas, paplitęs Italijoje dar XIII a., vadinamas „šventuoju pokalbiu“ (sacra conversazione).

Šventųjų Petro ir Pauliaus pora

Palikę altoriaus visumą, atidžiau pažvelkime į detalę, pasirinktą viršeliui. Joje matome dviejų šventųjų vyrų pusfigūrius atvaizdus, įkomponuotus šalia vienas kito – žinoma, neatsitiktinai. Per krikščionybės amžius jie begalę kartų vaizduoti kartu, o liturginiame kalendoriuje minimi tą pačią dieną – birželio 29-ąją.

Žvelgiant iš biblinės perspektyvos, šie apaštalai buvo labai skirtingi: šv. Petras vadinamas žydų, o šv. Paulius – pagonių apaštalu; vienas veikė lokaliau, kitas nuolat keliavo. Ir t. t. Tačiau, nors ir skirtingi, jie vienas kitą papildo ir galiausiai vienybę randa kankinystėje ir mirtyje dėl Kristaus Romoje. Jungtinė jųdviejų šventė žinoma nuo ankstyviausių laikų ir ženklina apaštalų mirties arba relikvijų perkėlimo datą.

Vaizduodamas šventuosius, Andrėja pasitelkia tradicinius tipažus. Petras kresnas, kampuoto veido, pražilusiais garbanotais plaukais, vešlia trumpa barzda. Jo žvilgsnis rimtas, net šiek tiek ūmokas, sakytume, atitinkantis biblinį charakterį. Rankoje jis laiko įprastą savo atributą – raktus, Kristaus jam patikėtus atrakinti Dangaus Karalystei. Tai ne tik valdžios, bet ir atsakomybės simbolis. Šiuo atveju raktai pavaizduoti masyvūs, tikroviški. XV a. Italijoje raktai iš tiesų reiškė asmeniui suteiktą valdžią miestui ar bendruomenei, todėl ir čia jie atspindi patikėtą autoritetą ir kartu didžiulę pirmojo popiežiaus atsakomybę. Kitoje rankoje Petras laiko Evangeliją – bendrą visų apaštalų simbolį.

Kitaip vaizduojamas Paulius. Jis tamsesnio gymio, juodaplaukis, pliku viršugalviu, bet su vešliomis ilgomis garbanomis šonuose ir ilga barzda, pabrėžiančia išmintį. Vienoje rankoje jis taip pat laiko knygą, o kitoje, skirtingai nei Petras, savo kankinystės atributą – kalaviją.

Abu apaštalus vienijantį kankinių likimą subtiliai primena raudona spalva – labai aiškiai Petro tunikoje, nimbe ir subtiliau Pauliaus kalavijo dėkle.

Andrėjos susižavėjimą Antika išreiškia ir šventųjų nimbai. Jie čia labai materialūs, beveik apčiuopiami. Įkvėpimo dailininkas, panašu, sėmėsi iš antikinių monetų, imituodamas senovės įrašus jų kraštuose (legendose). Tuo metu buvo populiaru imituoti ir rytietiškus raštus drabužiuose; šiuo atveju jie pritaikyti šv. Pauliaus tunikos apykaklei ir rankogaliams. Šie užrašai, skirtingai nei įprasta bažnytinėje dailėje, nėra skirti skaityti – jie dekoratyvūs, kuriantys senumo ir iškilmingumo įspūdį.

Antikinius medalionus primenantys nimbai ir skulptūriškai modeliuoti veidai Petrą ir Paulių paverčia ne tik dangiškais globėjais, bet ir monumentaliomis istorijos figūromis – tarsi naujosios, krikščioniškosios Romos herojais, pakeitusiais imperatorių atvaizdus.

Foninius architektūrinius elementus, matomus virš Pauliaus figūros, Andrėja tapo pilkšvais tonais – taip simboliškai nurodydamas antikinę praeitį. O krikščionišką dabartį jis išreiškia vaiskiomis, ryškiomis spalvomis.

Papildomą autoritetingo tarpininko, tarsi dangaus vartų sargo, įvaizdį sustiprina Petro vieta bendroje altoriaus kompozicijoje. Jis nutapytas pačiame krašte, lyg stovėtų ant slenksčio tarp žemiškosios ir dangiškosios erdvės. Mantenja netgi panaudoja charakteringą detalę – Petro pėdą nutapo taip, lyg keli pirštai būtų peržengę paveikslo erdvę.

Neatsitiktinis ir Petro žvilgsnis – kadangi nukreiptas į žiūrovo pusę, per jį juntama subtili, bet labai veiksminga įtraukimo dinamika. Pauliui žvelgiant į Petrą, šiam – į žiūrovo pusę, o žiūrovui – į Paulių, kuriamas savotiškas uždaro pokalbio trikampis. Mes neliekame tik stebėtojai – tampame tyliais dalyviais, nes toks žvilgsnių ratas suteikia galimybę ir mums įžengti į vaizduojamų šventųjų bendrystę.

Tad telieka atsiliepti – galbūt nebyliai, galbūt klausimu sau: kur šiandien man reikia Petro tvirtumo ir Pauliaus drąsos? O galbūt tiesiog ištarti paprastus, bet Bažnyčios amžiais kartojamus maldos žodžius: šventieji apaštalai Petrai ir Pauliau, melskite už mus.

Dr. Darius Žukauskas

• «