Naujienos

Velykų Tridienis nėra tik paprastas pasiruošimas Kristaus Prisikėlimo iškilmei. Viskas, kas vyksta nuo Didžiojo ket virtadienio iki Prisikėlimo sekmadienio, atveria išskirtinius įvykius išganymo, kiekvieno mūsų, išgelbėjimo iš nuodėmės ir blogio gniaužtų, istorijoje. Šios dienos yra viršūnė, tai tarsi šviesos šaltinis, nuskaidrinantis visus liturginius metus. Praleisti šias dienas būtų lygu save apiplėšti. Didįjį ketvirtadienį, paskutiniąją gavėnios

Viršelyje matome reprodukuotą XV a. rusų ikoną, vaizduojančią Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Aukso fonas pabrėžia šio įvykio karališkumą – ant asilaičio įjoja ne bet kas, o laukiamas karalius, Dovydo įpėdinis, Viešpats, kuriam po kojų klojami iškalbingų spalvų apsiaustai – raudonas, nurodantis dieviškumą, ir žalias – nuoroda į žmogiškumą. Pats Jėzus kaip ir daugelis jį lydinčių ir pasitinkančių žmonių įsisiautęs į mėlyną drabužį – tai žmogaus spalva.

„Apeigose nėra nieko iškilmingesnio nei džiugesnio, kaip tai, kad visi susirinkusieji savo tikėjimą ir maldingumą išreiškia giedojimu.“[1] Tokia džiugi tikėjimo išraiška ypač dera švenčiant Kristaus Prisikėlimą. Juk „giedojimas yra širdies džiaugsmo ženklas. Tad šv. Augustinas teisingai sako: „giedoti – mylinčio darbas.“[2] Dievas dovanojo žmogui ne vien kalbos dovaną, bet ir aukščiausią jos išraišką – gebėjimą dainuoti. Ar ne todėl, kad kiekvienas

Dažnai mūsų skaitytojai klausia, iš kur imame tiek puikių, gilaus turinio meno kūrinių, kuriais puošiasi lietuviško „Magnificat“ viršelis. Tai mūsų prancūzų kolegų darbas ir dovana mums visiems. Jų ir paprašėme papasakoti, kas parenka konkretų kūrinį ir kokie svarbiausi atrankos kriterijai.   Nuo pat „Magnificat“ maldynėlio pasirodymo Prancūzijoje 1992 m. kiekviename jo viršelyje skaitytojų apmąstymams pateikiami sakralinio meno lobiai, sukurti