Šv. Pranciškus Ksaveras
GRUODŽIO 3 D.
1506 m. balandžio 7 d., Didįjį Ketvirtadienį, likus šešioms savaitėms iki Kristupo Kolumbo mirties, pasaulį išvydo šeštasis ir paskutinis Ksaverų pilies šeimininkų sūnus – Pranciškus. Buvo nauji laikai: atrasta Amerika, atvertas kelias į Indiją, padėti pamatai Ispanijos ir Portugalijos kolonijiniam viešpatavimui.
Pranciškus buvo linksmas ir guvus vaikas. Mokėsi jodinėti ir fechtuotis, studijavo katekizmą, kalė lotynų ir ispanų, nes
03
12 /
2010
Redakcijos žodis. 2010 m. gruodis. Nr. 10
„Būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“, ragina mus savo laiške Viešpaties brolis Jokūbas (Jok 5, 8). Šis kvietimas ruošti savo širdį ir džiaugtis artėjančiu Išganymu ne kartą suskambės gruodžio mėnesio Dievo žodyje ir maldose. Koks bus mūsų atliepas? Nuvargę nuo metų pabaigos darbų, nuo prieškalėdinio erzelio, skubos ar pastangų kasdienybėje pajusti tikrą adventinio laukimo dvasią, atsiduskime: Maranatha. Ateik,
01
12 /
2010
Vakaro malda šeimoje. 2010 m. gruodis. Nr. 10
Gruodis – Advento laikas. Adventas išreiškia krikščioniškojo gyvenimo esmę – budėjimą ir laukimą To, kuris ateis. Budėjimas ir laukimas nuskaistina žvilgsnį ir širdį, todėl tampa lengviau pastebėti ateinantį Viešpatį, nujausti Jo ketinimus, perprasti jo veikimą kituose žmonėse ir kasdienio gyvenimo įvykiuose, atverti duris, kai jis švelniai į jas beldžia.
Su šiuo laikotarpiu yra susiję daugybė papročių. Atsirinkime, kas padėtų mums kartu su vaikais
01
12 /
2010
Van Kalkaro „Jėzaus gimimas“
Janas Stevenas van Kalkaras (flam. Jan Steven van Calcar, it. Giovanni da Calcar; angl. John Steven van Kalcker) (apie 1499–1546) buvo Renesanso epochos flamandų kilmės Italijos tapytojas. Gimė Klevės (Cleves) kunigaikštystėje (dab. Vokietija), jaunystėje gyveno ir dirbo Nyderlanduose, Dordrechte, vėliau išvyko į Italiją. Mirė Neapolyje. J. van Kalkaras buvo Ticiano (Tiziano Vecellio, 1485–1576) mokinys, pradėjęs pas jį mokytis 1536 m. Amžininkai vertino
01
12 /
2010
Viešpaties tarnybos mokykla
Šiandien kiekvieno Romos kataliko lūpose žodis „liturgija“ yra įprastas. Ir ne vien todėl, kad II Vatikano Susirinkimo konstitucija apie liturgiją sako, kad ji – visos krikščioniškosios veiklos centras ir šaltinis (pvz., Sacrosanctum Concilium 10 nr.). Šis terminas tapo normalus ir įprastas visiems. Tačiau taip buvo ne visada. Lotynų Bažnyčia šio termino nevartojo.
Pats graikiškas žodis „leitourgia“, pradžioje nieko bendra neturėjęs su religija, kaip
01
12 /
2010
Izaijo knyga
Advento pranašas
Pranašas Izaijas – bene iškiliausias Biblijos pranašas, neretai vadintas „pranašų Kunigaikščiu“. Mat tiek savo įžvalgų gilumu, tiek jų gausumu jis nusipelnė pirmosios vietos tarp pranašų Biblijoje. Pirmajai krikščionių bendruomenei jis tapo itin svarbiu autoriumi: besikurianti bendruomenė gausiai rėmėsi jo raštais ne tik norėdama apibūdinti Jėzaus misiją, bet ir patvirtinti, jog visi Dievo pažadai išsipildys Jėzuje. O tų pažadų Izaijo
01
12 /
2010
Pal. Švč. Trejybės Elzbieta
LAPKRIČIO 9 D.
„Švenčiausiosios Trejybės, gyvenančios sieloje, slėpinys tapo jos gyvenimo centru.“ Tokia yra pagrindinė visų teologų, besigilinančių į palaimintosios Švč. Trejybės Elzbietos gyvenimą, mintis. Tyrinėtojai pažymi, kad Švč. Trejybės Elzbietos „mokslas“ yra „dvasinė žinia“, ypatingai aktuali mums, šiandienos žmonėms. Sutrikusiems, nutolusiems nuo Dievo ir praradusiems viltį Elzbieta rodo visiško atsivėrimo Dievo Žodžiui pavyzdį. Dievas buvo
09
11 /
2010
Kventino Masė „Laiminantis Kristus“
Viršelio paveiksle regime Kristaus portretą. Išganytojo, Dievo sūnaus atvaizdas – esmingiausia krikščioniškosios dailės tema. Nuo pat „ne rankų darbo“ relikvijomis laikomų Jėzaus veido atspaudų ir VIII a. išplitusių kanoninių stebuklingųjų ikonų iki monumentalių bizantinių mozaikų, Jėzaus atvaizdus lydėjo teologinės polemikos.
Šventųjų atvaizdų neigėjai arba ikonoklastai teigė, jog Jėzaus negalima ir neįmanoma vaizduoti, nes Jis – Dievo sūnus, o „Dievo
01
11 /
2010
