Naujienos

Žingsnis po žingsnio artėjame prie Prisikėlimo įvykio šventimo. Yra vilties, kad šiemet į Velykų tridienį galėsime rinktis gyvai. Tiesa, net ir pandeminis šventimas turėjo savų pliusų, pvz., šeimos galėjo atrasti naujų formų, ženklų, simbolių, kaip įvairiausio amžiaus namiškiams padėti geriau suprasti ir išgyventi šias kiekvienam krikščioniui svarbias dienas. Verta tas tradicijas išlaikyti. Bet jei kas nors dar nesate dalyvavę Velykų tridienio pamaldose

Šventasis Augustinas (354–430) Velyknakčio liturgiją pavadino mater omnium vigiliarum – „visų vigilijų motina“. Jis sakydavo, kad tai pati svarbiausia Bažnyčios šventė per visus liturginius metus, o visos kitos – iš jos kilusios. Kodėl vigilija? Žodis kilęs iš lotynų kalbos, reiškiantis „budėjimą, sargybą“. Šis naktinis maldos budėjimas siekia Bažnyčios pradžią. Krikščionys, norėdami sekti Kristumi, besimeldžiančiu naktį, rinkdavosi į naktinę maldą. Pasak

Kelio tematika prasminga bet kurio žmogaus gyvenime (pvz., sakome, kad kažkas „baigė žemišką kelionę“), bet ypač tikinčiojo – tai gerai žino tie, kurie kada nors leidosi į piligriminį žygį. O Biblijoje tai yra viena iš gijų, jungiančių Pirmąjį Testamentą su Naujuoju. Pradžioje žmogus įkurdinamas Sode – Dievo palaimintoje artumoje. Tačiau nuodėmė jį atitolina nuo Tėvo Namų. Antroji nuodėmė – žmogžudystė – verčia Kainą klajoti „į rytus nuo Edeno“: kelias

Šiais metais, pradėdami kovą, leidžiamės ir į gavėnios kelionę, į „tikinčiųjų dvasinę kelionę link Jėzaus mirties ir garbingo prisikėlimo įvykio“, kaip pirmojo gavėnios sekmadienio homilijoje rašo kun. Valdemaras Lisovski. Apie kelio ir kelionės sampratą Šventajame Rašte dalijasi ses. Benedikta Rolen RA: su Abraomu „prasideda tikinčiųjų migracija per visą istoriją, lyg didysis grįžimas Namo. Kelią atgal nuo Egipto – vergijos namų į pažadėtą žemę pasakoja