Naujienos

Liepos mėnuo dažnam yra vienokių ar kitokių, trumpesnių ar ilgesnių atostogų, poilsio metas. Kun. Gediminas Jankūnas „Biblijos žodžio“ rubrikoje klausia: „Ar tai reiškia, kad galima atostogauti ir nuo tikėjimo mokinystės?“ Tikrai ne, nes nebūdami Jėzaus mokiniais, net ilgiausių, patogiausių atostogų metu nerasime atilsio ir ramybės. Ilsėtis maldoje – nepaisant darbų, rūpesčių ir pasaulio teikiamų iššūkių – leidžia mūsų pasitikėjimas Dievu arba, kaip

Kunigų knyga –Toros sudedamoji dalis. Jos vieta Penkiaknygės viduryje nurodo ypatingą svorį, akcentuojant tai, kas svarbiausia visoje Toroje. Svarbiausia, kalbant apie Dievą, kad jis yra ŠVENTAS. Tai – pagrindinė žinia: „Viešpats kalbėjo Mozei tardamas: Kalbėk visai izraelitų bendrijai ir sakyk jiems: ‘BŪKITE ŠVENTI, NES AŠ, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas‘“ (Kun 20, 26). Žmogaus elgesio pamatas remiasi šia tiesa, Dievo šventumu. Šventumą reikėtų

Ar kada nors esame per šv. Mišias taip įsijautę į liturgiją, jog giesmė pati savaime veržėsi iš širdies? Tenka pripažinti, kad toks išgyvenimas – nedažna patirtis. Kur kas dažniau mums kyla klausimas: o kodėl aš turėčiau giedoti? Ar nepakanka vargonininko ir choro? Giedojimas nėra tik fonas, pagražinimas ar vienas iš simbolinių liturginių gestų, tai – neatsiejama liturgijos dalis. Muzika, bendras giedojimas yra ženklas ir simbolis to, kas švenčiama.

Pirmieji „Magnificat“ numeriai prieš dešimt metų iki jūsų namų keliavo per savanorių rankas. Tiberiados bendruomenės brolis Pranciškus (nuo pat pradžių vadovaujantis „Magnificat leidiniams“ savanoriškais, neatlygintinais pagrindais, pastaruoju metu kuruojantis ir knygų leidybą) prisimena, kokie buvę pirmieji maldyno žingsniai – viena asociacija savo patalpose prie Aušros Vartų davė pusę stalo kompiuteriui pasistatyti. Pirmą numerį, išleistą 2010 m. kovo